Žvalgė

Net tikint legendomis, portalo paieškoms kelią pastotų akivaizdi kliūtis. Niekas nežinojo, kaip patekti į Viršutinį Aukštą. Stulpai, dygstantys iš šulinio, jungė Apačią su Viršumi, bet Vidurys buvo nuo ju atskirtas. Į stulpų vidų patekti buvo neįmanoma.

- Kažkas turi iškišti snapą už Diasporos ribų ir pažiūrėti, ar karas baigėsi, - pridūrė Anatu. Matyt, kad praktiniai sunkumai jos neatgrasė. - Mes negalime taip gyventi amžinai ar kol išnyksime, kas turbūt truks ne ilgiau, kaip kelias kartas. Mūsų skaičiai jau traukiasi.

- Anatu, net jei tu rastum portalą, kaip mes grįžtume atgal? Juk iš laivo beliko tik griuvėsiai ir šiltnamiai. - Kedži apvedė ranka viską aplink. Jai dygtelėjo nerimas dėl draugės. - Kuro nebėra. Plazmos tuneliuose auginame grybus. Tie stulpai-reaktoriai šulinyje neužsižiebė jau porą šimtų metų - jei tai išvis reaktoriai. Mes gi nebežinome, kaip visa tai veikia. Nebežinome, kuri legendų dalis yra tiesa.

O miglos, tyvuliuojančios Apačioje, Kedži net nepaminėjo. Apie ją daug kas stengiasi negalvoti.

- Ir vis dėlto reikėtų sužinoti, kur tas portalas yra. Tai būtų tiesiog išėjimas pasižvalgyti. Jis niekuo neįpareigoja, - pasakė Anatu.

- Kodėl tau tai panižo? Kodėl manai, kad verta rizikuoti visa Diaspora dėl smalsumo? - paklausė Kedži, pasistatydama naują tuščią dėžę pomidorams dėti.

- Ne vien dėl smalsumo. Du žodžiai: migla kyla.

Kedži nusisuko. Štai ir stenkis negalvoti apie miglą. Ji norėjo atsikirsti įprastais argumentais: niekas nežino, ar migla tikrai kyla, nes jos lygio neįmanoma išmatuoti. Ji išmetė visus matavimo instrumentus, nuleistus į apačią. O jeigu ji ir kyla, tai ne ta pati skaidančioji plazma. Tai tikriausiai kažkoks šalutinis produktas. Jis turbūt nekenksmingas.

Bet tai buvo tik tuščios spėlionės, ne rimti argumentai. Kedži pabandė atkalbėti draugę kitaip.

- Žinai, Anatu, jei jau tiki legendomis, tai gal prisimeni ir šią?

"Mums protėviai sakė,

portalas porėtas,

bet kokį keliautoją

pertrins kaip rėtis."

Praeitis čia ne tik augina pomidorus, ji taip pat ir užkoduota vaikiškuose eilėraščiuose kartu su tabu, paliktais pirmosios Diasporos kartos. Įsiurbkite tai su motinos pienu: nemėginkite ieškoti kelio atgal, į Sandraugą. Sužinojusi, kad mūsų likučiai dar kažkur egzistuoja, ji užtikrintai mus sunaikintų. Mes saugūs tik tol, kol slepiamės.

Bet Anatu tik prunkštelėjo.

* * *

Kedži manė, kad Anatu tos fantazijos praeis, todėl nesikreipė į valdžią, neieškojo jai pagalbos. Tikroji padėtis paaiškėjo per vėlai. Tą kartą jos tręšė grybų kolonijas tuneliuose.

- Einu į tualetą, - pasakė Anatu.

Kedži linktelėjo neatsigręždama. Vėliau, prisimindama tą momentą, ji pamanė, kad jei būtų atsigręžusi, būtų pamačiusi, kad Anatu su savimi pasiėmė kuprinę. Bet ji pavargusi atsainiai tebekaišiojo trašų granules į grybieną, augančią ant tunelio sienos. Dar per valandą jos pasieks dienos kvotą, ir galės eiti namo.

Kaip ir visi tuneliai, šis buvo labai platus vamzdis, kuris niekur nevedė. Kadaise, kaip manoma, vamzdžiais tekėjo egzotiška plazma, išskaidanti laivą į Planko mastelio erdvėlaikio putas. Galbūt jų pirminė paskirtis buvo tiekti tą plazmą reaktoriams stulpuose, einančiuose palei išilginę laivo ašį, bet tie vamzdžiai nėjo į reaktorius: jie baigėsi aklinai. Reaktorių stulpai buvo izoliuoti centriniame šulinyje. Niekas is dabartinės Diasporos kartos nesuprato, kaip visa ta struktūra turėtų veikti. Kedži manė, kad jeigu protėviai nenorėjo, kad jų palikuonys kada nors grįžtų į Sandraugą, jie puikiai pasirūpino, kad laivo valdymo žinios išnyktų.

Kedži susizgribo, kad draugė ilgokai negrįžta. Kylantis nerimas jai pašnibždėjo neiti jos ieškoti į tualetą. Vietoj to ji įsijungė vaizdų srautą iš videokamerų, esančių paviršiuje. Jai bendradarbis buvo davęs priėjimą prie jų, apie kurį Anatu nežinojo. Kameros jai parodė, kad Anatu jau paviršiuje, ir eina link centrinio šulinio. Be leidimo.

Vadinasi, ji pasidavė beprotybei.

Anatu jau buvo taip arti šulinio žiedo, kad net jei Kedži dabar paskambintų tvarkdariams, jie atvažiuotų per vėlai. Jeigu Anatu norėjo žengti neapgrežiamą žingsnį, ją tai tik paskatintų paskubėti. Todėl Kedži pati turėjo greitai rasti būdą sustabdyti draugę.

Videokameros parodė, kad Anatu leidosi bėgti. Kedži turėjo labai nedaug laiko ją pasivyti. Jos pozicija jai davė nedidelį pranašumą prieš draugę. Anatu bėgo paviršiumi, per sojos pupelių laukus, o ten galima tik vinguriuoti takais tarp sklypų. Tuo tarpu tuneliais galima bėgti tiesiai, nes jie eina spinduliais nuo centro. Kažkada jais tekėjusi plazma, pasak legendų, prasisunkė pro tunelių grindis ir nuvarvėjo į Apačią, kur ji dabar kunkuliuoja, draikosi garų tumulais, putoja kaip jūros purslai, ir visa tai matosi nuo šulinį supančio žiedo, jeigu pasiremtum ant jo. Kedži stengėsi negalvoti apie tai, bet Anatu bėgo link šulinio, ir tų minčių buvo neįmanoma nustumti.

Bet nustumti jas reikėjo, kad Kedži pajėgtų bėgti. Iškopusi į paviršių, ji turės tik sekundes, kad pasivytų Anatu ir įtikintų ją pasikalbėti.

Pribėgusi tunelio akligatvį, Kedži išsikabarojo kopėčiomis į žemės paviršių ir ėmė vytis draugę per plyną, tuščią lauką, supantį laivo centrinę ašį - šulinį, iš kurio kilo stulpai-reaktoriai. Išgirdusi žingsnius, Anatu grįžtelėjo, ir pasileido dar greičiau bėgti link šulinio.

- Anatu! - sušuko Kedži. - Kur tu bėgi! Sustok, pakalbėkim!

Anatu net neketino sustoti. Kedži pūškuojant iš paskos, Anatu užsiropštė ant žiedinės atbrailos, juosiančios šulinį. Kedži aiktelėjo iš siaubo. Anatu tikrų tikriausiai ketino šokti žemyn. Panašu, kad Kedži neįvertino draugės beprotybės lygio.

Tačiau Anatu iš karto dar nešoko. Kedži artėdama pamatė, kaip Anatu iš kuprinės išsitraukė kažką, sudarytą iš dirželių su metalinėmis sagtimis ir karabinais. Ji išvyniojo tą raizgalą ir apsijuosė vieną jo juostą aplink juosmenį, o kitą - tarp kojų, ir prikabino ją sagtimis prie pirmosios juostelės. Metodiškai ir neskubėdama, ji suveržė sagtis, užtikrindama, kad nei vienas iš dirželių nėra palaidas.

- Anatu, ką tu ruošiesi daryti? - susuko Kedži. - Negi manai, kad tau pavyks nusileisti į Apačią? Tu juk žinai, kas atsitiko visiems objektams, kuriuos kas nors ten bandė įmesti.

Anatu jai atrodė visiškai nesuvokiama ir nežmogiška, dar labiau nežmogiška, negu Sandraugą užpuolusios nehumanoidinės rasės, nuo kurių protėviai kadaise bėgo. Kaip žmogus galėtų žiūrėti į miglą, besirangančią šulinio apačioje, ir norėti į ją šokti?

- As šoksiu ten būtent todėl, kad žinau, ką migla padaro objektams, - atsakė Anatu.

- Taip, išmeta juos atgal. Tu nori, kaip sviedinys iššautas iš patrankos, nukristi čia ant grindų ir užsimušti?

Nuo Anatu juosmens driekėsi ilga virvė, kurią ji laikė suvyniojusi rankoje. Virvės gale matėsi metalinis kablys. Kedži ėmė švisti mintis, ką draugė ruošiasi daryti. Ji ėmė žvilgčioti tai į Anatu, tai į stulpą šulinio viduryje.

- Teisingai mąstai, Kedži, - pasakė Anatu, pastebėjusi Kedži žvilgsnį. - Kai mane migla išmes aukštyn, aš užsikabinsiu šiuo kabliu už stulpo nelygumų, ir imsiu juo kopti. Mano tikslas yra ten, - ji mostelėjo į viršų. - Juk pasak legendų, portalas yra būtent Viršuje.

- Tu beprotė, - pasakė Kedži.

- Aš - reikalinga beprotė. Nes jei niekas neišeis į žvalgybą, mes nesužinosime, ar karas baigėsi. Diaspora čia gyvena jau porą šimtų metų - karas tikrai galėjo baigtis per tą laiką.

- O jeigu jis baigėsi ne Sandraugos naudai? Ką, jeigu dabartinė Sandraugos valdžia yra nusiteikusi sunaikinti mūsų likučius? Žvalgas išduotų jai mūsų egzistavimą. Tada mums ateis galas.

- Tuo mus gąsdina vyriausybė, - pasakė Anatu. - Mes tai girdėjome nuo pat vaikystės, kaip ir mūsų tėvai ir seneliai. Su tokia mąstysena vienintelė išeitis yra slėptis amžinai.

Kedži pabandė kitokį argumentą.

- Tu tai nori daryti todėl, kad tiki legenda, kad kažkur Viršuje yra portalas. Bet kita legenda sako, kad žmonės, įkritę į miglą apačioje, nuskęsta. Migla jų neišmeta. Kodėl tu tiki vienais prietarais, bet ne kitais? Ar nemanai, kad nei vieni nėra teisūs?

- Aš mačiau, kaip migla išmeta į ją krentančius daiktus. Aš tikėsiu savo akimis, - pasakė Anatu ir žengė link šulinio pakraščio.

- Prašau, sustok. Dėl manęs. Mūsų draugystės vardan, - pasakė Kedži ir metėsi link atbrailos, tarsi galėtų kaip nors sustabdyti draugę.

- Mūsų draugystės vardan prisimink, ko aš siekiau. Lik sveika, - pasakė Anatu ir šoko į šulinį.

Paskutinę akimirką Kedži čiupo jai už marškinių, tačiau jie išslydo Kedži iš rankų. Anatu, sparčiai toldama, virto taškeliu. Po sekundės ji turėtų būti atmesta apačioje besirangančio rūko, ir pradėti kilti į viršų. Kedži su siaubu laukė, kol Anatu bus išmesta kaip lėlė. Vaizdavosi, kaip jos bejėgis kūnas, besivartaliojantis ore, dunkstelės į Vidurinio Aukšto grindis. Iš jos liks tik sulaužytų kaulų krūva.

Tačiau to neįvyko. Pavirtusi taškeliu, Anatu nepradėjo kilti. Ji prasmego į miglą.

Kedži suriko, tarsi tikėtųsi, kad riksmas ją pažadins iš sapno. Niekas nepasikeitė. Jai atrodė, kad tebemato rūke tamsesnę dėmelę - paskutinį Anatu atvaizdą, kai juodasis taškelis nuskendo į balkšvas draiskanas. Tai buvo tik jos vaizduotės padarinys, bet taškelis neužsitraukė net pilkšviems miglos liežuviams besirangant, net ir purslams siūbtelint is properšų migloje.

Anatu nebebuvo, ir ji nežinojo, kaip toliau gyventi. Draugė pasirinko tikėti legendomis. Gal ir ji, Kedži, turėjo kibtis į legendas.

“O pas tą, kas tikės, kas dar lauks

Trečioje dienoje ji atplauks

Ir išsiskleis ji balta

Planko mastelio puta."

Pasak įprastinės tos legendos interpretacijos, migla apačioje tris dienas "virškintų" nukritusį žmogų - ar tai reiškia, kad paverstų jį erdvėlaikio putomis, Kedži nežinojo; iš kur žinoti, kurie legendų trupiniai buvo pagrįsti realiais fiziniais procesais? - o trečią dieną iš purslų susiformuotų jo veidas. O galbūt protėviai nieko specifinio neturėjo omenyje, galbūt tai buvo tiesiog samplaika kelių senų legendų iš Diasporos priešistorės. Bet Kedži neliko nieko, kaip ateiti trečią dieną prie šulinio ir laukti. Nors ji rimtai nemanė, kad Anatu pasirodys kažkokiu pavidalu.

* * *

Po trijų dienų ji grįžo prie šulinio ir prastovėjo parimusi ant jį juosiančio žiedo kelias valandas. Atsinešė netgi valgyti ir gerti. Tai buvo lengviau, negu priimti, kad Anatu nebėra. Rymoti ir stebėti apačioje besiraivančias miglos draiskanas nebuvo nuobodu: jos hipnotizavo. Atrodė, kad iš jų tuoj tuoj susidės veidas. Jis taip ir nesusidėdavo, bet kartais susiformuodavo siluetai, nuolatos tave laikantys ties troškimo riba: rodos, dar kiek, ir pamatysi tai, ko tikiesi.

Bet ji pamatė ne tai.

Stulpas atgijo. Kitaip to pavadinti ir negalėjai. Kedži jame pastebėjo išilginį judėjimą. Nuo apačios į viršų stulpu ėmė kažkas kilti. Tarsi liftas. Ji nežinojo, ar kada nors stulpe apskritai kažkoks judėjimas buvo pastebėtas, ar ji pirma Diasporos istorijoje turėjo tokią garbę.

Ji palinko ir įsistebeilijo, nenorėdama praleisti nei akimirksnio. Liftui kylant, stulpo siena ties lifto cilindru darėsi perregima. Jam pravažiavus, siena vėl tapdavo tamsia. Kapsulė kilo lėtai, ir pagaliau sustojo Vidurinio Aukšto lygmenyje.

Per jos perregimą sieną Kedži pamatė Anatu, kuri iš pirmo žvilgsnio kabojo stačiai, tačiau nieko neprilaikoma. Jos kūnas lėtai kilo į viršų net ir liftui sustojus. Jis pasitiko kliūtį, kuri, kiek Kedži įžiūrėjo, buvo tiesiog horizontalus ruožas stulpo sienoje. Bet ta kliūtis Anatu kilimo nesustabdė. Virš kliūties jos galva ir paskui visas kūnas ėmė skaidytis tarsi į kaspinėlius, tarsi pertrintas per rėtį.

Portalas, pamanė Kedži. Tai ir yra portalas. Vaikiškas eilėraštis buvo teisus. Ji ėmė žiaukčioti, bet vis tiek spėjo pamatyti, kaip iš tų makaronų-kaspinėlių, lendančių per portalą, susiformavo Anatu veidas. Jis užpildė visą lifto kapsulę. Nors jis atrodė išsklidęs, tarsi nupieštas purslais jūros paviršiuje, tai buvo tikrai ji.

Kedži žiaukčiojimas pavirto kvatojimu. Ją purtė absurdiška mintis. Anatu galėjo saugiai eiti į žvalgybą. Ji neišduos Diasporos: ten, Sandraugoje, niekas atpažins, kad ji žmogus.

Žvalgė

- Kažkas turėtų pasiryžti rasti portalą į Tarpžvaigždinę Sandraugą, - pasakė Anatu. - Jis egzistuoja, nes pro kur kitur mūsų protėviai būtų čia atvykę?

- Visi pažįstame Vidurinį Aukštą kaip nuluptą, - pasakė Kedži. - Čia jokio portalo nėra.

Be gyvenamųjų barakų, Viduriniame Aukšte dominavo daržininkystė; čia driekėsi eilės šiltnamių, tokių, kaip tas, kurioje jos su Anatu dabar skynė pomidorus. Jo išgaubta siena kažkada buvo laivo stabilizatoriumi įėjimams į suberdvę ir išėjimams iš jos. Vidurio pasaulyje praeičiai nestatomi paminklai, ji integruota į dabartį ir augina daržoves.

- Jis kažkur vos vos virš Viršutinio Aukšto, - pasakė Anatu. - Legendos taip sako.

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Privalu pastebėti, kad tema išpildyta nuo pat pradžios iki pabaigos, jei tik galima taip pasakyti.

Labai aiški ir įdomi istorija, ji turi pradžią, tačiau neturi pabaigos, o ją sužinoti labai norėtūsi. Tad rekomenduoju autorei istoriją pabaigti.

Kurinio tekstas nesutvarkytas, bet sakiniai gramatiškai tvarkingi, mintys dėstomos sklandžiai, klaidos negausios.

Istorija įdomi ir įtraukianti, yra tikrai originali, gal kiek primena keletą skaitytų istorijų apie nuo karo ar stichijų izoliuotas civilizacijas esančias ant išnykimo ribos ir ieškančias kelio, padėsiančio ištrūkti į laisvę, bet pati mintis ir jos vystymas puikūs.

Šioje ištraukoje veikėjai išpildyti emociškai, atkakli Anatų ir rūpestingoji Kedži. Tačiau įsivaizduoti merginas sunku, jos neaprašytos, nenuspalvintos, manau tai buvo galima padaryti, net keliose vietose (pvz Anatu galima buvo aprašyti kylančia liftu, paminėti plaukų spalvą, veido bruožus, arba įvardinti, kokio sudėjimo kūnas kabo kylančioje kapsulėje), kad skaitytojas susipažintų su personažais ir galėtų aprašytą vaizdą neštis su savimi per visą kūrinį, kuris tikrai nepabaigtas.

Kūrinio pavadinimas “Žvalgė”, bet kol kas žvalgyboje ji nesudalyvavo :)

Skirmantė.

Kūrinys tikrai sužavėjo. Labai priminė mokslinės fantastikos žanrą. Pats rašymo stilius gana įdomus: trumpi sausoki sakiniai, tačiau šiam konkrečiam kūriniui jie, mano nuomone, labai tiko. Truputėlį pasigedau aiškumo, kuris veikėjas protagonistas. Juo turėjo būti Anatu (dėl pavadinimo), tačiau Kedži jai niekuo nenusileido. Nenoriu pasakyti, kad antriniai veikėjai negali būti ryškūs, gali žinoma, tik pojūtis, kuris pagrindinis turėtų išlikti. Manau taip nutiko, dėl to, kad kulminacinė vieta (kur Anatu nusileidžia į miglą) buvo „perduota“ Kedži. Jei būtų leista viską patirti per Anatu akis, kad ir grįžimais prie to, ką išgyvena Kedži, būtų tikrai sustiprinta Anatu, kaip pagrindinės veikėjos pozicija.

Sveikinu autorės gebėjimą rašyti legendas ketureiliais, ši vieta ko gero man patiko labiausiai. Negaliu pasakyti kodėl, tiesiog padarė istoriją kur kas gilesnę.

Pati kūrinio struktūra išties beveik atitiko trumpos istorijos reikalavimus. Buvo įžanga, kulminacija ir pabaiga. Labai kabinėjantis, pabaigai pritrūko šiokio tokio aiškumo. Bet buvo gražus bandymas surišti su kūrinio pavadinimu. Visgi, man liko klausimas, kaip Anatu praradus žmogišką formą vis dar liks žvalgė, juk žvalgo paskirtis ne tik pačiam pamatyti, kas vyksta, bet ir perduoti informaciją. Išgąsdino pradžia ir daug potemių (karas, gyvenimas šiuolaikinės civilizacijos, sandraugos tema, legendos), tačiau jos sugebėjo nugulti antrame plane.

Sveikinu autorę išdrįsus sudalyvauti konkurse, labai linkiu nesustoti rašyti ir kurti istorijas. Mokslinės fantastikos sritis tarp lietuvių autorių tikrai laisvoka, reikia būtinai tai ištaisyti.

Ligita.

Tema išpildyta. Vaizdas piešynyje panaudotas gan detaliai. Visi vamdžiai ir va ta migla apačioje, kurią tik dabar pastebėjau.

Ką pastebėjau iškarto. Vardų nelietuviškos galūnės. Kalbu ne apie nelietuviškus vardus, o apie nesulietuvintas galūnes. Nežinau, kaip griežtai tas klausimas yra, bet savo kūrnio vardus prieš leisdama lietuvinau, taip iš Rin tapo Rina ir pan. Man skamba gražiai, kita vertus kartais gali klaidinti sakinyje. Taip pat bent jau pradžioje aš nesupratau ar Anatu ir Kendži yra vyriški ar moteriški vardai – ar toks buvo užmanymas?

Po tiesioginės kalbos labai dažnai naudojamas žodis „pasakė“ – verta paieškoti sinonimų (tarė, pastebėjo).

„Vidurio pasaulyje praeičiai nestatomi paminklai, ji integruota į dabartį ir augina daržoves.“ - ši vieta labai užkabino, nors plačiau apie tai nebuvo. Aišku, trumpame kūrinyje visko nesutalpinsi. O čia aprašytas labai turtingas pasaulis. Tai yra pliusas, sudėta daug detalių, tačiau jos neapkrauna. Ir prašyta ne kaip istorijos pasakojimas, o vietomis vertingos nuotrupos.

Plazmos tuneliuose auginame grybus – labai patiko šis sakinys. Daug pasakantis ir kažkuo šypseną keliantis.

„Du žodžiai: migla kyla.“ – iškarto sukelia įdomumą, parodo, kad tai yra svarbu, suteikia istorijai skubumo.

Aš pati skaitydama kiek pasimečiau tarp visų vamzdžių ir plazmų ir variklių. Liko neaiškumas apie įėjimą į suberdvę – čia apie išgubtą sieną. Jeigu ta tema nevystoma, tai klausimas ar verta minėti, nes tik smalsumą sukelia, o lieka neatsakyta. Vis tik vaizdai nesunkiai dėliojosi. O tas painumas, tikriausiai ateina iš mokslinės fantastikos žanro, kurį man visada reikia atidžiau skaityti.

Pliusas už tas lengendas ir jų įvardinimą – taip pasakojimas tampa labiau tikras.

Abi veikėjos žymiai skyrėsi požiūriu į riziką ir savo elgesiu situacijoje. Patiko draugių priešprieša ir Kendži rūpesnis. Tačiau daugiau, kas liečia kitas temas, nespėjame sužinoti apie jas.

Tai, kad Anatu nepradėjo kilti – mane nustebino, o čia yra labai gerai. Iš principo čia net galėjo baigtis istorija. Bandė ir nepavyko. Nes aš ir patikėjau, kad ji ten numirė.

Vis tik pabaiga mus duoda vietoje apčiuopiamo epilogo – dar vieną keistenybę. Anatu transformacija. Ir liekame su daug klausimų. Ar ji sugebės atsiversti atgal, ir, galiausiai, kas ten yra už ribos. Norisi tęsinio. Aišku tam tikras baigtumas yra - užduotį pavyko atlikti.

Bendrai pažvelgus tikrai vertinu, kad į trumpą kūrinį, gan natūraliai, pavyko sudėti tiek daug informacijos: apie erdvėlaivį, jų gyvenimo ypatybes, legendas, karą, keistą rūką apačioje. Žodžiu – daug, bet ne įkyriai. Ir čia labai daug fantastikos, pati pabaiga net kelia klausimą apie žmogaus fizinio pavidalo keitimą.