Ne mano knygos

Stebint žalsvą girios ošimą

Aurelijus Zykas

Man šis žmogus yra tiesiog Auris. Nors jis mano dėdė, tačiau mus skiria vos devyni metai, tad visada labiau jautėsi lyg būtų vyresnis brolis.

Kitiems jis labiau žinomas kaip Dr. Aurelijus arba Lietuvos ambasadorius Japonijoje. Arba dar kaip keleto knygų apie Japoniją autorius. Ši knyga yra kiek kitokia - sunki ir ne tokia nuotaikinga, kaip kelionės tekančios saulės šalyje. Trumpai tariant - tai romanas apie vienos šeimos gyvenimą, paremtas tikrais įvykiais.

Kai buvo rašyta knyga, karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs. Ir Aurelijus mąstė, kad jo romano įvykiai, kurie vyko tarpukario Lietuvoje, rusų žiaurumas, kankinimai, nužmogėjimas yra tolima, net pamiršta tema. Ir štai istorija vėl pasikartojo... Tai ir paskatino šio romano išleidimą.

Leisiu sau pacituoti autoriaus žodžius.

Apie knygos „Stebint žalsvą girios ošimą" rašymą:

„Rašyti romaną pradėjau kaip autobiografiją. Pradžioje tiesiog norėjau užfiksuoti savo vaikystės prisiminimus, per kuriuos atsiskleidžia paskutinis sovietmečio dešimtmetis. Dvasiškai išsikvėpęs laikmetis, kuomet niekas nebetikėjo oficialiomis vertybėmis ir tiesomis, tačiau visi sutartinai jas kartojo. Laikmetis, pamažėle jau pasidengiantis laiko dulkėmis. Laikmetis, kuris gimusiems vėliau gali pasirodyti ir keistas, ir egzotiškas, ir neįtikėtinas.

Rašydamas savo vaikystės istoriją supratau, kad negaliu jos pasakoti be savo šeimos narių − mamos, sesers, senelių − istorijų. Vaikas juk auga didesnėje šeimoje ir bręsta ją stebėdamas. Taip ėmė formuotis Zelevičių „familijos“ saga, kurią inspiravo šeimos nuotraukos, pasakojimai, nuogirdos ar nuspėjimai. Kadangi pats nebuvau daugumos įvykių liudininkas, atidaviau laisvę magiškajai sąmonei, leidau romano veikėjams gyventi ir kurti savo istorijas patiems. Taip ėmė rastis nauji personažai, naujos siužeto linijos...

Kartais pats savęs paklausiu, kiek romane liko tikrosios mano asmeninės ar šeimos istorijos. Iš tikrųjų galiausiai jis nebėra nei autobiografija, nei giminės istorija. Romano pagrindinė herojė – XX a. Lietuva. Su visomis trauminėmis patirtimis, skaudžiomis dilemomis ir tragiškais Sofijos pasirinkimais.“

Inserė

Apie Skirmantę šiek tiek užsiminiau skiltyje Kita veikla. Ji yra ta draugė kuri dalyvauja "redagavimo" mainuose. Kadaise, kai dar gyvavo puslapis kuribingi.lt, jame susitikau "giminingą sielą". Net pirmas susitikimas atrodė toks, lyg mes jau daug metų pažįstamos. Nutarėme išleisti savo kūrinius beveik vienu metu. Knyga Inserė vos keliais mėnesiais aplenkė mano Sutaisyta auksu pirmą dalį.

Iš pavadinimo galima spėti, kad knyga fantastinė, tačiau čia jos nėra daug. Pirmoje knygos pusėje net panašiau į mistiką.

Istorijos ašis yra Gabrielės išgyvenimai. Vidinis pasaulis. Gausu vidinės kalbos. Jeigu kas nors atsakėte „man viskas gerai“, vien tam, kad nebenorit vėl ir vėl jaudinti savo artimųjų, kai tuo tarpu pasaulis ir gyvenimas prarado prasmę, – tai Gabrielės istorijoje rasite bendrų taškų. Veikėjos vidinėje kalboje yra apnuoginta žmogaus psichologija – čia matome tas mintis, kurių neištariame, nes galvojame, kad tai kvaila; abejonę savo atsakymo tvirtumu ir bandymą tai užglaistyti; gailestį dėl išspaudusios replikos.

Labai stipri ir vis pasikartojanti vidinio monologo tema yra abejojimas savo sveiku protu, kartais net savo jausmais. Tai nėra istorija apie psichikos ligą, greičiau apie pilką zoną, kai tau niekas nediagnozuota, tačiau jautiesi taip, lyg su tavimi būtų kažkas ne taip.

Be vidinio monologo istorijoje vyksta dvi linijos. Apie Gabrielė ir apie jos sesę Godą. Jos vienu metu atrodo ir susijusios ir atskiros. Galiausiai, paskutiniuose skyriuose viskas taip gražiai sukrenta į savo dėžutes, jog tampa aišku ir, tuo pačiu, nustebina.

Dar vienas knygos lygis yra tarpasmeniniai santykiai – seserų, draugų, mylimųjų. Apraše paminima, kad artima sesuo staiga tampa svetima. Ir tai labai natūraliai pasimato, net gali jausti tą jausmą. Pradžioje net pavydu tokių seserų santykio, o vėliau išties pasijaučia tas praradimo sunkumas.

Pabaigai. Knygos siužetas nėra lėtas, kaip galėjo nuskambėti iš mano aprašymo. Įvykių, pilna ir tai neleidžia skaitytojui nuobodžiauti. Bet vis tik akcentą aš dėčiau į Gabrielės vidinę kalbą. O įvykiai turi savo mistiką, savo paslaptis, kurios atsiskleidžia tik pabaigoje. Rekomenduoju šią knygą tam, kam įdomu žmogaus psichologija, kam nesvetimas jausmas yra abejonė savimi, kas nori į veikėją pažiūrėti iš labai arti ir taip pat visiems, ką traukia fantastika, keisti nutikimai.

Nuotrauka iš asmeninės bibliotekos

Skirmantė Adomavičienė

Nuotrauka iš asmeninės bibliotekos