Vienatvės miestas 825

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Kai buvau šešerių, įvyko vienas neperrašomas mano gyvenimo nutikimas. Mes žaidėme smėlio dėžėje – kepėme įvairias picas, kai staiga, į mūsų kiemą įsiveržė apsiginklavę žmonės. Kilo panika – mes bandėme pabėgti, motinos šaukė mūsų vardus, negalėdamos pajudėti, o mus, vieną po kito, sugaudė ir išsivežė. Niekada nepamiršiu savo mamos žvilgsnio. Atrodė, kad jos siela bėga man iš paskos, o bejėgis išdavikas kūnas susmunka čia pat, ant žemės. Jos akyse sutilpo žolė, įvairiaspalviai rožių krūmai, jūros bangos, mėlynių pyragas, rožinis autobusas, aštriabriaunis žiedas…

Aš gavau numerį – 825, vidinėje riešo pusėje ir vėrinį, prisegtą prie krūtinės. Tai buvo vienintelis mano ryšys su likusiu pasauliu – tris kartus į savaitę aš gaudavau specialias hologramas, adresuotas man, su nurodymais, ką dirbti, ką valgyti, ką užrašyti. Buvau vienintelė, savo 825 mieste. Aplink mane augo betoniniai bokštai ir tiltai. Visą dieną galėdavau jais slampinėti, o suradusi specialias tūtas, kuriose slėpdavosi mano apdovanojimai, galėdavau mėgautis valandų valandas. Mano rankos tapo šiurkščios, o žolė ir rožės liko taip toli, kad vos įstengiau prisiminti, kaip jas vadinti. Aš nebežinojau, ką reiškia būti žmogumi. Aš nemokėjau mylėti. Buvau viena šitame keistame pasaulyje. Klysčiau, jei vadinčiau tai eksperimentu, kadangi ir jie, galiausiai baigiasi. O čia – sustojęs laikas, neaiškūs balsai bekraštėje erdvėje, išplaukęs vaizdas, bekvapis oras... Nereikėjo nieko daryti, kad patekčiau į patį baisiausią kalėjimą. Užteko tik būti vaiku smėlio dėžėje, kai kažkas užrašė tavo likimą.

Staiga lyg veikiamos traukos jėgos, nuo bokštų, tiltų ir aikščių pakilo dulkės. Mane ištiko nuostaba – įprastai vėjas nebuvo toks stiprus. Prieš akis pamačiau šviesą, mano vėrinio holograma ėmė keistai mirgėti. Tuomet, priešais save išvydau milžinišką kosminį laivą, kadaise matytą tik vaikiškose knygose. Negalvojau, kas nutiks – puoliau artyn, negalėjau patikėti tuo, ką regiu! Laivas pradėjo leistis į apačią ir nutūpė ant žemesnės pakopos, aikštelėje. Kai išsijungė laivo variklis, tą pačią akimirką nukrito visos dulkės. Persibraukiau akis ranka, kad geriau matyčiau, vis nesustojau bėgti veikiama užburiančio smalsumo. Kai tiltu nusileidau žemyn, per pakopą, pamačiau, kaip iš laivo išlipa žmogus. Žmogus! Tik tai suvokusi, sustojau. Nebebėgau, o gaudžiau orą, lyg tas žmogus, galėtų jį pasiimti. Aš sustojau priešais žmogų! Priešais vaikiną. Mums nereikėjo žodžių. Ant jo rankos švietė numeris 744.

Vienatvės miestas 825

Tik vienintelę akimirką, kada užlipdavau į savo miesto, numeris 825, apžvalgos aikštelę, galėdavau pajausti, ką reiškia prisilietimas. Aš atsisėsdavau ant atbrailos, užmerkdavau akis ir pajusdavau švelnias glamones ant odos. Nežinau ar iš šalčio, ar iš malonumo, mano kūną apimdavo keistas virpėjimas, oda parausdavo ir, rodos, atgydavo kiekvienas mano kūno piešinys. Ir tik būdama labai labai aukštai galėdavau pajausti, ką išties reiškia vėjas, ką reiškia, kai saulė slysta nuo mano plaukų, per veido išlinkius, per visagalį kaklą ir bejėgę krūtinę. Turėdavau nurimti, bet įvykdavo priešingai – aš įgaudavau neapsakomos jėgos ir gyvybės. Man reikėdavo tiek nedaug, kad galėčiau paleisti kartu su vėju visą savo neapykantą ir sunaikinti šį betoninį miestą vienu kirčiu.

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Ką noriu pastebėti pirmiausiai, tai tikrai labai trumpa istorija.

Kūrinys atitinka paveikslėlį, perteikiama aukščio ir vienatvės dvasia, tačiau kažko trūksta.

Labai įdomu tai, kad kūrinys niekur neprasideda ir niekur nesibaigia. Jis turi aiškią žinią, perduoda netekties, vienatvės ir žmogiško prisilietimo stokos jausmą, bet tai tarsi keli iš storos knygos išplėšti puslapiai. Manau tokio kūrinio negalima vertinti, kaip atitinkančio konkurso sąlygas, bet privalu pastebėti, kad šis epizodas turi sielą ir iš jo gali išeiti puiki pilna istorija.

Tekstas tvarkingas.

Ši istorija originali ir įtraukianti, bet neišpildyta, laukia daug darbo.

Istorijoje veikėja atskleidžiama, tik kaip vienatvės išvargintas vienetas. Nei vizualiai, nei emociškai ji neatskleista, manau tai tokio trumpo teksto pasekmė.

Skirmantė.

Sveikinu autorę išdrįsus sudalyvauti konkurse ir pasidalinti savo kūryba. Patiko autorės įneštas ramumas, nebuvo besikeičiančių įvykių, daugybės siužetų linijų, kas paprastai labai trukdo trumpam kūriniui. Daugiau mažiau kūrinys atitiko trumpo kūrinio reikalavimus.

Pati pasirinkta tema daugiau vidiniai išgyvenimai, nei įvykiai. Kūrinio galas, ko gero, buvo stipriausia kūrinio vieta, ten kur ji pamato žmogų. Būtent ten ir pasijaučia tikroji vienatvė.

Visgi, buvo galima kur kas labiau išplėtoti veikėjos charakterį, net jei ir koncentruotis norėjosi labiau ties būsenos išgyvenimu.

Autorė valdo žodį, tačiau kartais yra perspaudžiama su metaforomis ir tekstas pasidaro labiau keistas, nei patrauklus. Pvz „Jos akyse sutilpo žolė, įvairiaspalviai rožių krūmai, jūros bangos, mėlynių pyragas, rožinis autobusas, aštriabriaunis žiedas… „. Net ir perkeltinė prasmė neturėtų tapti be logikos. Galima būtų keisti šį sakinį, kad „mama jai buvo viskas: žolė, rožių krūmai ir t.t “Nežinau ar iš šalčio, ar iš malonumo, mano kūną apimdavo keistas virpėjimas, oda parausdavo ir, rodos, atgydavo kiekvienas mano kūno piešinys.“, labai klaidina, nes tikrai atrodo, jog ant veikėjos kūno yra piešiniai kurie atgyja, ir tik toliau skaitant suprantu, kad nėra tų piešinių.

Tačiau buvo ir gražių vietų pvz. „Nebebėgau, o gaudžiau orą, lyg tas žmogus, galėtų jį pasiimti.“

Vis daugiau rašant ir skaitant turėtų viskas susitvarkyti. Kartais pasakyti paprasčiau yra žymiai geriau, nei naudoti labai keistas metaforas ar palyginimus.

Dar šiek tiek reiktų pravalyti tekstą nuo bereikalingų įvardžių, bet ten nėra tiek daug darbo, porą prisėdimų ir tekstas taps žymiai tvarkingesnis.

Dar kartą sveikinu autorę ir linkiu nesustoti rašyti.

Ligita.

Tai trumpiausias konkurso kūrinys. Kas turi savo žavesio, bet tuo pačiu ir savo trūkumą. Iš vienos pusės vienatvė baigiasi, iš kitos pusės – labai neaišku, kas bus toliau ir ten, kur galėjo būti išplėtota, nebuvo tas padaryta.

Man kiek panašiau į kūrinio idėją, nei į patį kūrinį. Nors techniškai baigiasi vienatvė, tačiau pabaiga palieka daug klausimų. Ar jis čia savo noru, kokiu tikslu, ar jie galės išvykti, ar turės pasilikti ir t.t.

Idėja mane sudomino, tačiau šiuo atveju norėjosi didesnio išpildymo. Ne tik parašyti kaip faktą, jog ji vieniša jaučiasi, bet ir parodyti tai. Tą buvo galima padaryti daugiau nupasakojant jos dienas ir kaip jose pritrūksta. Pvz. ji ką nors pamato, nori pasidalinti nuostaba ar kita emocija – ir nėra. Ar susikuria įsivaizduojamus draugus, ar kalba su negyvu objektu. Na, gan daug variantų.

„motinos šaukė mūsų vardus, negalėdamos pajudėti“ – trūksta informacijos, kodėl jos negalėjo pajudėti. Ar jas kas nors laikė, ar kas buvo?

„Jos akyse sutilpo žolė, įvairiaspalviai rožių krūmai <...>“ - ši vieta labai poetiška, žinoma, gali būti toks rašymo stilius, vis tik žiūrisi keisčiau.“

„Aš nebežinojau, ką reiškia būti žmogumi. Aš nemokėjau mylėti.“ – labai stiprūs teiginiai, parašyti be didelio pagrindimo. Skaitytojas turi tuo patikėti. Iki tų žodžių net nėra aišku, kiek laiko ji čia viena gyvena. Ir nėra aišku, kaip pasižymi tas buvimas žmogumi.

Tekstas tvarkingas. Bet stilius keistas. Vietomis parašyta per daug - apie motinos akis. Vietomis per mažai - ką reiškia būti žmgumi?

Pati veikėja, kaip žmogus neatsiskleidžia, tik tai, jog išsiilgusi bendravimo ar bet kokio kontakto.

Pabaigoje taip pat norėjosi pamatyti daugiau tą kitą žmogų, kokia jo reakcija buvo, gal kažkiek atskleisti intencijas. Ar jis pasimetęs, ar jis žino kur ir ko atvyko. Ar tie skaičiai ką nors reiškia? Jeigu jo skaičius mažesnis, reiškiasi jis buvo pagrobtas anksčiau?

Paveikslėlis gerai atskleistas, aprašyta ta vieta ir sėdėjimui viršuje suteikta ypatinga reikšmė. Patiko ta vieta, kad tik tada ji gali jausti. O kai to taip trūksta, tai galime net užsikabaroti į pačią viršūnę.