Triaja - drakonų draugystė

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Triaja - drakonų draugystė

Epilogas

Pagaliau, po penkių metų įnirtingos kovos, baisusis ugnies demonas buvo nugalėtas. Atrodo, pasaulis sutvarkytas visam laikui, stipri komanda vedė likusius, jau leisgyvius karius į paskutinį mūšį ir tikrai, pasisekė, ji buvo nugalėta!

Šios komandos vadas vienareikšmiškai buvo išrinktas vėl susivienijusio pasaulio valdovu, už nuopelnus ir drąsa visų mylimas ir giriamas.

Tačiau...

Jis, vadas Aneris, prisilietė prie akmens, kuris liko po nukautos pabaisos. Nors visos legendos bylojo, kad to daryti nereikėjo, Aneris, būdamas godus, susigundė, mat akmuo buvo iš gryno deimanto.

O akmuo buvo nepaprastas, jis tiesiog susukdavo žmogui, kuris prie jo prisiliesdavo, protą. Žėrėdavo, skleisdavo tokią aurą, kokiai atsispirti lengva nebuvo bei visada laukdavo aukos. Tokios kaip Aneris...

Nuo tada pasaulis ėmė išgyventi vienas blogiausių dienų nuo savo egzistavimo, mat Aneris padarė jį siaubingą...

1 dalis, pradžia - testas

- Viskas bus gerai, Triaja. Puikiai žinau, tu išlaikysi testą aukščiausiu įmanomu balu, esi protingiausias žmogus, kokį tik pažįstu. Jie tikrai pamatys, kokia protinga ir stipri esi, tapsi jų dešinioji ranka, aš žinau!

- Bet, močiute, aš nenoriu gyventi su jais, noriu liktu su tavimi, semtis gamtos žinių ir jos galių, mokytis iš tavęs, nenoriu laikyti testo... - bandė atsikirsti Triaja, tačiau ji puikiai suprato, kad šiandien, kai jai sukako trylika, ji privalo laikyti testą. Puikiai žinojo, kad nesutikus to daryti, bus paskandinta, gal numesta nuo skardžio, žodžiu, su ja bus susidorota. Taip pat ji puikiai žinojo laikiusiųjų vaikų grupes - protingiausieji, kurie lieka su valdžia, su Jais ir Jiems dirba, vidurinieji, kurie gali gyventi su tėvais ir tikėtis būti pasamdyti į kokį padoresnį darbą bei taip gauti dienos davinį bei kvailiausieji, kurie būdavo paverčiami vergais.

- Puikiai tai žinau, mano mergaite, tačiau juk tu esi nepaprasta - tik tu gali susikalbėti, susitarti su visais gyvūnais, jie tave girdi ir supranta. Kai bus liūdna, pasikalbėk su jais, tik šiukštu Jiems to neparodyti, tada gyvūnus ir tave panaudos blogiausiems tikslams...

- Žinau, močiute, žinau.

Štai, saulė jau aukštai danguje, artėja jos testo pradžia. Močiutė palydi Triają iki rūmų, kuriuose vyksta testai. Merginą pasitinka ir visą laiką šiurkščiai veda apsauginiai, kol ši yra pasodinama prieš kelis žmones. Šie jai uždavinėja klausimus. Pirmiausia IQ testai, paskui bendrosios žinios.

Štai, pagaliau viskas pasibaigė. Tačiau rezultatai Triają nuliūdina. Taip, ji yra protingiausia iš tų, kurie buvo testuoti šiais metais (dabar lapkritis), bet jos tai nudžiugina. Triaja žino, ką tai reiškia - močiutės ji nebepamatys. Ir mergaitė neapsirinka - po trumpo informacinio pokalbio tų pačių grubių apsauginių buvo nuvesta į vieno kambarėlio butelį, visą baltą, kuriame, jei nebus paaukštinta, ko tikimybė itin maža, praleis visą savo jaunystę.

Vos užėjusi į savo kambarėlį, Triaja iškart pravirko.

2 dalis, paslaptis išaiškinta - bėda

Triajai buvo sunku gyventi atskirai, be vienintelės savo giminaitės - močiutės. Bet su ja niekas nesitaikstė, jau kitą dieną ji turėjo sėdėti mokymuose, kad įgautų visas reikalingas žinias. Ne, tos žinios buvo reikalingos ne jai, o Jiems - siaubingiems pasaulio valdovams. Ir taip nusimato ateinantieji penkeri metai. Kasdien, net savaitgaliais.

Visą dieną mergaitė bijojo nesusilaikyti ir pravirkti, mat nežinojo, kaip už tai jai gali atsiliepti. Tad pagaliau, atsėdėjusi visas pamokas ir gavusi poilsio, ji išskubėjo į nedidelį miškelį, uždarą teritoriją rūmuose.

Mergaitė iškart pravirko, tačiau vienintelė jos galia šią išgelbėjo - atsriksėjo kiškis.

- Labas, mielas pilkaausi, kaip sekasi? Gal žinai, ką man daryti, kaip išgyventi?!

- Labas ir tau, nuostabioji gražuole! Užjaučiu tave labai, puikiai žinau Jų metodus, prašau, išlik stipri, vieną dieną tu pakeisi pasaulį! - atsakė išmintingasis kiškis, nors žmonėms tai buvo paprasčiausi gyvūno leidžiami garsai. Bet tik ne Triajai.

- Prašau, pašok man, - dar paprašė ji ir gyvūnas ėmė suktis, striksėti bei lakstyti.

Atrodė, jos pirma diena ir buvo tokia. Kaip, deja, nusimatė ir kitos.

Tačiau...

Triaja nenumanė, kad miške buvo ne viena. Ją nusekė vienas aukštesniojo rango darbuotojas. Jis ne tik viską matė, tačiau ir nufilmavo! Greitai ši medžiaga buvo perduota vadovybei, o Triaja nutempta pas juos.

- Kaip, kaip drįsai nepasakyti, kad turi tokį gebėjimą! - šaukė ant jos Aneris, pats valdovas, kuris, išgirdęs šią žinią, iškart atskrido į rūmus. - Išmokysiu tave, kaip reikia elgtis!

Triaja verkė, , tačiau tai nieko nepakeitė. Jai teko viską atkentėti, o paskui buvo užrakinta kambaryje.

O Aneris puikiai žinojo, ką su tokio jos gebėjimu daryti. Jis nusprendė ją, kartu su prižiūrėtojų, ištikimiausių jo draugų, grupe, nusiųsti į kalnus. Ten, kur gyvena drakonai. Mergaitė puikiai juos pavergs, šie tarnaus man. Maniakiškai galvojo šis.

3 dalis, kelionė kalnais - Triajos draugystė.

Triaja sužinojo tik truputį. Jai buvo pasakyta, kad ši keliaus pavergti drakonus, juos ramius, nepavojingus atgabens čia. Kitus nurodymus gaus paskui. Ir vėl, jokios ašaros nepadėjo, jau kitą dieną ji ir dar penki, jos aiškiai nekenčiantys žmonės, iškeliavo.

Visgi, moderniais laikais, jau per parą ji buvo nugabenta į kalnus, kur greičiausieji orlaiviais juos ir paliko.

Triaja, tik išlipusi kalnuose, išgirdo riaumojimą, viršk galvos nuskrido ugnies kamuoliai. Taip, tai buvo vienintelė išlikusi drakonų buveinė, pavojinga, uždrausta teritorija.

Tačiau Triaja buvo gamtos vaikas, ji labai mylėjo visus gyvūnus ir tikrai neketino jų pavergti blogiems tikslams.

Bet pirmiausia reikėjo įgauti drakonų pasitikėjimą, o Triaja žinojo, kaip tą padaryti. Pasisveikinusi, kad įrodytų, jog gali su jais kalbėti, mergina atsiklaupė ir užsimerkė. Taip klupėjo tol, kol išgirdo garsą, primenantį akmenų kritimą. Drakonai padarė tą patį.

Triaja priėjo prie didžiausio iš jų ir lėtai, bet užtikrintai palietė šios galvą. Drakonas, tiksliau drakonė, sugurgė ir prisiglaudė.

Mergina šnabždėjo.

4 dalis, greitas sprendimas - taip būti nebegali

- Triaja, mano drauge, buvai pavadinta trijų nekaltų seserų, gamtos deivių garbei, - suriaumojo dar negirdėtas, akivaizdžiai moteriškosios lyties drakonės, balsas. Iki šiol ji, kol kalbėjo Triaja, tylėjo. - Tavo misija šioje žemėje yra didesnė, nei kada numanei. Turi išgelbėti pasaulį! Aš, dabartinė paskutiniosios drakonų bandos vadė, prižadu tave ginti savo pavaldiniais, savo sparnais ir savo ugnimi! Jei nepasistengsim, neatiduosim visų savo jėgų, drakonų bei žmonių greitai nebeliks!

Sprendimas buvo padarytas greitai. Triaja skris kartu su vade, drakone, vardu Tetija. Paskui, kiek atsilikę, skris kiti drakonai. Tikslas - pagrindinė Arenio rezidencija - pasaulis turi būti išvaduotas.

5 dalis, mūšis - pergalė?

Kelionė buvo neilga, viską sugriauti, naudojantis Triajos išmintimi bei drakonų jėga - taip pat. Tačiau paaiškėjo kita siaubinga detalė - Arenas, kasdien naudodamasis akmenimi, be magijos yra nesunaikinamas.

Triaja, Tetija ir visi likę drakonai susibūrė apsitarti. Ką daryti, ar dar išvis yra vilties?

Barnių buvo daug, labai. Karingieji senoliai norėjo viską sugriauti ir jį uždaryti, tačiau greitai buvo nutarta - tai ne išeitis. Galiausiai prabilo Tetija:

- Triaja, esi dabarties gamtos deivė. Mano giminė per amžius gyvavo kartu su gamta, glaudėmės tik jos apsuptyje. Tad žinau, tik tu gali iškviesti gamtos dvasią, esi dora, ji tavimi pasitikės. Mes galime tik prilaikyti Areną. Prašau, paskubėk!

Kaip nutarta, taip ir buvo padaryta. Tetija papasakojo Triajai apie ritualą, buvo iškviesta dvasia.

- Ko iš manęs nori? Nubudusi buvau jau seniai, per amžius miegojau žemės gelmėse, tad sakyk, Gamtos tarnaite Triaja, kokios bėdos paskatino mane pakelti? - Lyg iš niekur pasigirdo balsas, nors aplink nieko nebuvo matyti, tik ėmė švelniai kapsėti lašeliai, pradėjo lyti. - Mums reikia tavo pagalbos! Tik tu gali išgelbėti pasaulį, deive!

- Triaja, aš padėsiu. Žinoma. Tačiau pasaulį gelbėsiu ne aš, tą padarysi tu. Motulė gamta bejėgė, jei neatsiras būtybių, kurios ja pasitiki. Pasikliauk ja, sukurk ryšį, kai jis bus, galėsiu prisijungti ir aš. Daugiau gali nieko nepasakoti, aš žinau, - tuo jų pokalbis ir baigėsi, balsas nutilo, nors Triaja dar bandė klausinėti, kaip atrasti ryšį su gamta.

Triaja pabandė padaryti tai, ką darydavo, kai jai būdavo sunku - prigulė tiesiog ant žemės, ten kur ką tik stovėjo, ir ėmė šnabždėtis su gamta.

Neįtikėtina, tačiau rezidencija, kartu su visais joje buvusiais blogais žmonėmis, tiesiog...

Pala pala, ji tiesiog išnyko?

Taip, panašu...

6 dalis, bet ar tikrai?

Po šio žygdarbio, Triaja, trylikametė mergina, užėmė sostą. Ji norėjo, jog visi būtų lygūs, tačiau buvo aišku, kad žmonės taip gyventi negali, jiems reikia valdovo. Ir ji valdė puikiai.

Tačiau...

Tik... Iki kol ji nesusilaikiusi palietė akmenį...

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Tema puikiai atspindi paveikslėlį ir puikiai vystoma viso kūrinio eigoje.

Istorija “drakonas žuvo, tegyvuoja drakonas”, turi pradžią ir aiškią pabaigą.

Veiksmas vyksta sparčiai, tačiau yra neišplėtotas ir perėjimai nuo vienos minties prie kitos labai aštrūs.

Autorei stinga patirties, bet potencialas aiškiai matomas. Daug akivaizdžių gramatinių ir sakinio sandaros klaidų. Manau yra kur augti ir tobulėti.

Įgijus daugiau patirties šią istoriją galima paversti puikiu kūriniu, nes idėja, nors ir kažkur girdėta, pakankamai originali ir yra tikrai įdomi. Autorė privalo rašyti ir tobulėti, nes turi puikų potencialą.

Istorijoje paminėti veikėjai bespalviai ir tušti, juos reikėtų papuošti spalvomis, aprengti ir pan. 🙂

Skirmantė.

Pirmiausia noriu pasidžiaugti už tavo drąsą sudalyvauti konkurse. Jei tik rašymas teikia tau malonumą, labai linkiu nepamesti to ir toliau rašyti. Galėti kurti yra vienas didžiausių malonumų: gali sukurti savo pasaulį, savo veikėjus, savo taisykles. Tai šiek tiek primena žaidimą kuriame tu visada būsi nugalėtoja.

Šis iššūkis – parašyti trumpą fantastinę istoriją iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti lengvas, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Trumpa istorija turi savas taisykles ir jos kartais net didžiausiems ir labiausiai patyrusiems rašytojams nėra įkandamos.

Noriu pasidžiaugti, kad struktūriškai tekstas gana tvarkingas: turi pradžią ir pabaigą, gal šiek tiek prirūko kulminacijos – aukščiausio emocinio taško. Patarimas kitam kartui – apsiribok vienu įvykiu, pvz. šiuo atveju drakonų būtų pakakę nugalėti blogąjį valdovą.

Skaitant tavo kūrinuką atrodė, lyg skaitau pasaką, vien dėl to spėju, kad tau jos patinka. Man ir jos buvo pirmas mylimiausias literatūros žanras. Jei kada norėsi, kad tekstas nebeprimintų pasakos pasistenk atsisakyti tokių frazių, kaip „Kaip nutarta, taip ir buvo padaryta.“

Ar žinai posakį „mažiau yra daugiau“? Kartais ilgi sakiniai labai viską apsunkina skaitančiajam ir tada galima jame pasiklysti. Pvz. „Ir mergaitė neapsirinka - po trumpo informacinio pokalbio tų pačių grubių apsauginių buvo nuvesta į vieno kambarėlio butelį, visą baltą, kuriame, jei nebus paaukštinta, ko tikimybė itin maža, praleis visą savo jaunystę“. Šiame viename sakinyje yra labai daug skirtingos informacijos. Aš pabandysiu tau jį suskaldyti ir tu gali pažiūrėti koks atsiranda skirtumas: Mergaitė neklydo. Labai greitai apsauginiai nuvedė ją į atskirą kambarį. Tai buvo nedidukas, baltomis sienomis ir lubomis butukas. Jame Triaja privalės būti tol, kol jos nepaaukštins pareigomis. Tai, mergaitės manymu, galėjo niekada neįvykti. Tokiu atveju, čia ji turės praleisti visą savo jaunystę.

Noriu pasidžiaugti, kad jau dabar ganėtinai gerai susidoroji su įvardžiais ( jis, ji, jie), jų nėra per daug ar per mažai, o tai labai svarbu, kad tekstas būtų rišlus. Tačiau labai siūlau atsisakyti tekste tokių trumpinių kaip IQ, jam yra žodis – intelektas.

Svarbiausias patarimas, kokį aš kažkada gavau yra - turi parodyti, ne pasakyti. Ką jis reiškia? Pvz tavo tekste sakinukas „Jiems - siaubingiems pasaulio valdovams“. Tu pasakai, kad jie siaubingi, tačiau juk sutinki, kad tai, kas siaubinga tau, nebūtinai siaubinga man. Turi ne pasakyti, o parodyti. Valdovams, norintiems ir toliau skirstyti žmones pagal jų naudingumą, išskiriantiems šeimas, testuojantiems vaikus. Va čia siaubinga ar ne?

Dar šiek tiek noriu pakalbėti apie veikėjus ir jau baigsiu savo ilgą pamokslą :D. Taigi taisyklė rašytojus yra tokia – tu turi žinoti viską apie savo kuriamą veikėją, daug daugiau žinoti nei apie jį rašysi, net jei istorija vieno lapo. Turi žinoti kokio ūgio tavo Triaja, ką ji mėgsta, kiek draugų turi, kas ją pykdo, kada paskutinį kartą verkė ir t.t. Taip turi darysi su kiekvienu savo veikėju, ne tik protagonistu ( tai pagrindinis gerasis veikėjas). Tik tada jie tavo kūriniuose atgis, jei jie bus tikri tau, taps tikri ir skaitytojams.

Dar kartą labai ačiū, kad mumis pasitikėjai ir atsiuntei savo kūrinuką, jis tikrai nuostabus ir jame daug gerų, įdomių idėjų. Linkiu nesustoti ir toliau rašyti.

Ligita.

Tema atitinka paveikslėlį. Panaudota scena pasakojime. Daug fantastikos. Vis tik, prie teksto stilistikos galima dar padirbėti. Parašysiu keletą patarimų.

„Bet ar tikrai?..“ – ši vieta nebūtina ir rekomenduoju tokių vengti, nes taip dirbtinai bandoma sukelti įtampą ar abejonę, o geriau, kai ji natūraliai kyla. Kai rašai, kad puiku proga pasinaudoti, tai jau skaitytojas supranta, kad tik proga, bet nežino ar pavyks.

Reikia stengtis sužiūrėti linksnius jeigu rašome kam Trijajai, tai turinčiai (o ne turinti) ir pan.

Epilogas yra pabaigoje, o pradžioje prologas 😉.

„Jis, vadas Aneris,“ – užtenka vadas Aneris, nereikia jis – ir taip aišku.

Siūlau vengti ir mažinti daugtaškių, pati dariau tokias klaidas pradžioje. Jais norisi suteikti dramos ir svarbumo, tačiau jie neatrodo profesionaliai.

Po tiesioginės kalbos nereikia prikrauti daug teksto. Jį geriau kelti į atskirą eilutę. Pvz.:

„- Bet, močiute, aš nenoriu <...> nenoriu laikyti testo... - bandė atsikirsti Triaja. – o visa kita galima dėti kaip atskirą sakinį, jau nebe prie tiesioginės kalbos. Prie tiesioginės kalbos geriausiai palikti tik tai, kas apibūdina patį dialogą „piktai tarė“, „šyptelėjęs pasakė“ ir pan. O visi paaiškinimai gali eiti nauju sakiniu jau atskirai.

Tekste reikėtų išlaikyti vieną laiką (būtąjį arba esamąjį). T.y. jeigu rašome suprato, pravirko, tai vietoje palydi – geriau rašyti palydėjo. Tai viskas gausis vieno laiko, tvarkingas pasakojimas.

Taip pat prie tiesioginės kalbos siūlau nepalikti tos informacijos, kuri liečia ne kalbėtoją. Pvz.

„<...> vieną dieną tu pakeisi pasaulį! - atsakė išmintingasis kiškis, nors žmonėms tai buvo paprasčiausi gyvūno <...>“ Nuo “nors” siūlyčiau nukabinti nuo tiesioginės kalbos ir kaip atskirą sakinį rašyti, nes čia jau ne apie triušį, o apie kitus žmones.

Dabar apie turinį.

Būtų gal geriau pirmiau aprašyti apie tą akmenį – koks jis yra, kokios jo galios ir tik tada paminėti, kad jį paėmė, kad neatsispyrė. Taip pat galima pridėti kokią nors detalę, kas įvyko, kai paėmė akmenį – gal pavyzdžiui iš karto kas nors pasimatė?

Nu toks žiaurus pasaulis, kai trylikos metų laikai testą savo likimui nulemti. Ir „laimi“ išties tik vidutiniokai. Nes jie gali likti su artimaisiais.

Truputį nustebau, kaip greitai ji tą egzaminą išlaikė. Įdomu, jeigu puikiai viską moki ar pavyktų paskaičiuoti, kiek klausimų reikia atsakyti teisingai, kad taptum vidutinioke.

Keistas atrodė triušio prašymas pašokti. Bet ką aš žinau, ką tie trušiai mėgsta.

Mergina aiškiai liūdi atskirta nuo močiutės ir tarnaujanti blogiui ir tą galima paminėti ne tik verkimu, nes verkimas vis kartojasi. Skaitytoją galima nuliūdinti ir kitais būdais, pvz merginos prisiminimais apie močiutę, tarkime kaip ji kepa blynus ir suvokimą, kad niekada to nematys, neparagaus daugiau tų blynų.

Kai rašai, kad Trijajai reikėjo viską atkentėti, bet nepameni ką, tai skaitytojas nežino. Ar tai, kad ant jos apšaukė, ar ją mušė? Čia lieka neaiškumas.

Apie Trijają sužinome daugiau iš aplinkinių - kad protinga ir gera. Tačiau jos pačios reakcijos ir pastovus verkimas truputį neša kitą žinutė. Nesakau, kad protingi žmonės negali verkti, bet įtartų, kad ašaromis žiauraus valdovo nepalauš.

Man visai norėjosi aprašymo kaip drakonai naikina buveinę 😊

„Pala pala, ji tiesiog išnyko? Taip, panašu...“ – kiekvienas turi savo stilių, bet geriau vengti tokio kalbėjimo su skaitytoju. Geriau pvz. aprašyti kaip drakonai nustemba, kuomet ji išnyksta.

Įdomus ir netikėtas buvo posūkis apie tai, kad reikėjo kreiptis į gamtą, nes tikrai tikėjausi, kad jau drakonų užteks. Panaudota akimirka su drakone iš paveikslėlio – šaunu.

Patiko ta priešprieša tarp močiutės požiūrio į testo išlaikymą ir Trijajos. Močiutė, tiesiog norėjo anūkei gero (turtingo, saugaus) gyvenimo, o mergaitė ne tik nenorėjo skirtis, tačiau dar vengė patekti į valdžią.

Labai didelis pliusas už pabaigą. Ji ir nustebino ir „mano skonio“. Ciklas tęsiasi. Akmeniui niekas negali atsispirti.