Šviesos miškas

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Pakėlusi sunkią galvą, kuri, rodos, svėrė keturgubai daugiau, bandė susivokti kas vyksta ir kur ji yra. Galva svaigo ir buvo nelengva sutelkti dėmesį į beprotybę, kuri ką tik užvirė.

- Kelkis, eime. Nagi, Ene! - juto jėgą, tempiančią ją į šoną, mėginančią pakelti. Enė instinktyviai atpažino savo seserį Lori, nors vos girdėjo jos balsą.

- Nn... - Enė purtė galvą mėgindama išspausti žodžius, paaiškinti, kad negali.

- Po velnių. Laikykis, aš mus perkelsiu.

Enė bandė vėl purtyti galvą. Jos sesuo, kaip ir visi apdovanotieji, turi galių. Ji – keliautoja, jos galia leido jai persikelti per nuotolius. Ne tik pačiai, galėjo perkelti kartu su savimi tai, ką liesdavo, jeigu tai kilnojamas objektas. Tiesa, tam prireikdavo gerokai daugiau jėgų. Tik keliautojui persikelti yra natūralu tarsi kirsti durų slenksti ir žengti toliau, ne keliautojui tai reiškė sveiko proto išbandymą, nes jausmas lyg būtum įmestas į kibirą ir iš visų jėgų papurtytas.

Nespėjus nė krustelėti, pajuto, kaip atsidūrė kitoje vietoje, po to dar kitoje. Neišlaikiusi pati savo svorio, Enė nuvirto ant šono lyg pašautas žvėris ir gulėjo tankiai alsuodama, kūnui desperatiškai mėginant atsigauti nuo to, kad buvo išplėštas iš vieno taško erdvėje ir per akimirksnį išspjautas kitame.

Lori padedant, lėtai nuropojo prie sienos ir atsirėmusi į ją nugara sėdėjo susiėmusi už galvos. Laukė, kol smegenys galvoje nustos vibruoti ir grįš į savo vietą.

- Mus užpuolė. Miško Dievai, mus tikrai užpuolė. - pamena sesers balsą, išgąstį jame.

- Kas nutiko? - Enė pažvelgė į seserį. Toji stovėjo prisiglaudusi prie sienos ir kartas nuo karto vis žvilgtelėdavo pro langą. Turbūt paskutinį kartą tokį išsigandusį sesers veidą matė tą dieną, kai joms teko palikti tėvų namus, kad taptų tuo, kuo joms buvo lemta tapti.

- Gynybinė siena… - Lori lūpos tapo plona linija, galiausiai ji papurtė galvą. - griuvo lyg kortų namelis.

Enė prisimena, kad negalėjo patikėti, žvelgdama į seserį purtė galvą:

- Neįmanoma. Ta siena mus saugo jau daugybę metų.

- Ir štai taip – Lori spragtelėjo pirštais. - jos nebėra. Ne visos, bet rytinėje pusėje daugybėje vietų ji išgriauta. Ir jie plūsta vidun. Galėčiau prisiekti, kad mačiau tamsos kerėtoją...

- Tamsos kerėtoją? Tikrai ne... - Enė nugurkė seiles, jai pašiurpo oda prisiminus ką apie juos mokėsi.

- Nežinau! - Lori ją greit nutraukė ir susiėmė už galvos, bėrė žodžius ir Enė sunkiai ją galėjo suprasti. - Ten yra daugiau. Kitokių. Lyg jie būtų susivieniję. Nežinau. Daug nemačiau, bet ieškodama tavęs mačiau vilkaną, draskantį… - Lori nurijo seiles. - ten skerdynės. Mums reikia tavo galios.

- Juk žinai, kad negaliu. Dar negaliu. Nemoku ją naudotis. - Enė purtė galvą. Tai beprotybė. Tai buvo beprotybė. Žinojo, kad stos į kovą ir žus, jei reikės, kito pasirinkimo nėra, tačiau neįvaldyta galia ją tik išsekins. Jau neminint to, kad vargiai mokėjo savo galia naudotis.

- Teks! Ene, tau teks susiimti. Vilkanų oda stora tarsi šarvai, prireiks amžinybės įveikti juos.

Enė šitai žinojo. Apie vilkanus, dviejų metrų ūgio monstrus, pailgu lyg vilko snukiu ir tarsi geležiniais nasrais, kieta oda ir spygliuota nugara, jos buvo mokomos nuo pirmų savo apmokymo dienų. Jie greiti, jų nagai stori ir ilgi, Ir jie stiprūs. Net labai. Ir dar ta absurdiška Lori mintis dėl tamsos kerėtojų. Tai negali būti tiesa. Tamsos kerėtojai nebeegzistuoja. Jie buvo sunaikinti prieš daugybę metų, o tamsos burtai, kuriuos jie praktikavo, išnyko.

Kerėtojai, priešingai nei apdovanotieji kaip Lori ir Enė, negimsta turėdami galių, galimybę naudoti magiją jie įgyja naudodami burtažodžius, kerus. Kerėtojai naudoja burtus, kurie padeda kasdienybėje, kovose, gynybai, tačiau tamsos kerėtojai savo burtus naudoja naikinimui. Tamsos burtai buvo be galo galingi, būtent jų galios suvilioti kerėtojai ėmė juos praktikuoti, kol tamsa pasiglemždavo juos negrįžtamai. Kiek Enė prisiminė iš mokymų, oda ir akys atskleisdavo kuriai pusei kerėtojas priklauso, nes jų rainelės netenka prieš tai turėtos spalvos ir tampa juodos. Tamsai pasklidus į kūno vidų, tamsa ima sklisti ir jų venomis paversdama kraują beveik juodu, todėl ant kūno matyti juodų kraujagyslių raštai.

Turimos žinios apie jų galias sako, kad jie galėdavo aptemdyti priešininko akis, paskleisti tamsos rūką ir suklaidinti, o ploni tamsos čiuptuvai apsiviję sukaustydavo lyg grandinės. Galingesni tamsos kerėtojai gebėdavo net užtemdyti apdovanotojo galias, kad jis negalėtų jų naudoti, tamsos pagalba naudojo ginklus patys nebūdami šalia. Kai kurie kerėtojai mokėjo tamsa prasiskverbti į priešininko protą ir priversti jį žudyti savus; paveiktasis tamsos galiausiai išprotėdavo.

- Mums reikia ginklų. - ji pažvelgė į Lori, kuri vis dar žiūrėjo pro langą akimis tarsi skanuodama situaciją. - Bet mes gerokai per toli nuo ginklinės. Būtų per ilgas kelias kovos lauku. Per rizikinga.

Abi tai suprato. Lori negali nusikelti ten, kur nemato, ji turi matyti tikslą, kitaip rizikuoja atsidurti sienoje, medyje, ar dar velniai žino kur. Keliautojai keldavosi tam tikrais atstumais, didesniais, jei matomumas geras.

- Taip. - Lori linktelėjo galva. Tada atsimerkė ir pažvelgė į Enę. - Tačiau lauke daug kritusių.

Pakibo nejauki tyla. Kritusiems ginklų nebereikės. Enė linktelėjo.

- Tik būk atsargi.

Lori pažvelgusi į praviras duris dingo akimirksniu, o jos vietoje liko pilkų dulkių dalelės. Enė ėmė laukti. Belaukdama stengėsi išlikti rami ir karštligiškai mėgino tai, ko iki šio padaryti nesisekė. Bandė susitelki į savo galią, kaip nors ją iškviesti. Enė dar nebuvo gerai pažinusi savo galios. Kiti sergėtojai sakė, kad jiems galia tokia natūrali, tarsi tas pats, kas vaikščioti, bet jai veikiau tai buvo taip nenatūralu, kaip skraidyti. Vargo ją praktikuodama ir buvo atsilikusi nuo savo bendraklasių, nes jai nepavykdavo kiekviena magijos užduotis. Mokytojai vis kartojo kokia jos galia reta, ypatinga, kaip seniai tarp jų, tarp apdovanotųjų, niekas tokios galios neturėjo. Tačiau net mokytojai negalėjo jos tinkamai parengti, visi jų bandymai, patarimai neveikė.

Tačiau ji visada žinojo ją turinti, jautė savo galią kažkur venose, tai buvo kaip pamesta mintis, kurios užuomazgą jauti, bet niekaip negali atsiminti. Ji – gamtos valdytoja. Ji turėtų galėti pasitelkti gamtą ir pasinaudoti jos galia, bet pavykdavo vos kartą kitą ir taip silpnai, kad vargiai iš to būtų naudos mūšyje. Visa ši galia, visas šis potencialas užstrigęs kažkur viduje, o jos protas be perstojo norėjo daugiau, nei galėjo jos kūnas.

Tik dabar buvo ne vieta dvejoti, dabar reikėjo veikti. Ryžtas, gimęs iš desperacijos, tai viskas ką ji turėjo. Nebuvo laiko išmokti ko nemoka, nebuvo laiko pabandyti, nebuvo net laiko pasiruošti, buvo tik laikas veikti. Kovoti ji buvo ruošiama nuo jauno amžiaus, kai tapo miško sergėtoja, taigi ji kovos. Ji buvo išrinkta saugoti Šviesos mišką. Taigi tai ji ir darys arba žus bandydama. Nes Šviesos miškas turi būti apsaugotas. Jis ypatingas ir gyvybiškai svarbus dėl savo augmenijos.

Niekas nežino iš kur šis miškas atsirado, kaip susidarė. Numanoma, kad pirmieji Amžinųjų medžių daigeliai subrendo kartu su pirmąja šviesa, palietusia pasaulio paviršių. Tai pirmapradė galia, susikūrusi kartu su pirmuoju šviesos spinduliu. Amžinieji medžiai, išgyvenę milijonus metų, jie aukšti ir milžiniški su grybo formos viršūnėmis spinduliuojančiomis šviesą ir galią. Amžinieji medžiai miško gyvastis, jų skleidžiama šviesi energija buvo pradžia miško augalams, nes naudodami savo galią jie daigelį po daigelio išaugino daugybę stebuklingų augalų, kol miškas suvešėjo. Gyduoliai ir žyniai tuos augalus renka ir iš jų gamina gydomuosius tepalus, vaistus, eliksyrus. Augalų galios gydo, jų dėka galima atitolinti senatvę, patęsti jaunystę, sugydyti pažeistus sąnarius, organus. O paties Amžinojo medžio sultys gali išgydyti sunkiausią, net mirtiną ligą. Gali atsukti mirties procesą, jei gyvasties netekta neseniai. Turėdamas miško galią, gali tapti beveik nemirtingas. Todėl ši galia jokiu būdu negali patekti į blogas rankas. Štai todėl mainais už visas miško gėrybes, žmonės saugo mišką, tam visą savo gyvenimą pašvenčia sergėtojai. Tai tobula simbiozė.

Dėl apsaugos atsirado ir siena. Nes per daugybę metų didelė miško dalis buvo išeikvota be saiko jį naudojant, todėl miškas buvo aptvertas, į jį galima patekti tik pro vartus žinant burtažodį. Aplink mišką buvo įkurtas Centras su gynybine siena aplink visą teritoriją.

Enė atsistojo ir šiek tiek pajudėjo. Kūnas jau buvo atsigavęs po persikėlimo padarinių, tačiau jautė skausmą daugybėje kūno vietų, kurios buvo sužeistos po to, kai sprogimo smūgio jėga ją nutėškė ant žemės. Ji užsimerkė ir pasistengė skausmą užblokuoti, taip kaip buvo mokoma. Ir krūptelėjo nuo geležies dunkstelėjimo į grindis. Lori grįžo su keliais ginklais. Enė pakėlė kardą, jis buvo nesunkus ir nedidelis, ir nors aštrus kaip vilkanų dantys, vis tiek vargiai vilkano šarvus pažeistų. Gaila, tai ne tie galingi masyvus kardai, su kuriais daugybę kartu matė kaunantis kovotojus. Bet tokį sunkiai nulaikytų, o ir ji, kaip ir dauguma sergėtojų, net ir sergėtojų vyrų, tokio valdyti nemoka; tai kovotojų ginklai. Kovotojų kūnai sudėti kitaip, jie masyvesni, stipresni. Jų ginklai pervertų vilkaną kiaurai per jo šarvus.

- Tegul tavo ranka nesudreba ir tegul tave lydi miško šviesa. - ištarė Lori žodžius, kuriais išlydimas sergėtojas į mūšį. Enė pamena akimirką sutrikusi nuo minties, kad jau laikas, jos tikrai stos į pirmą savo gyvenime tikrą mūšį.

- Tegul tavo ranka nenusilpsta ir tegul tave lydi miško galia.

Jų žvilgsniai susitiko, o tada jos prisijungė prie mūšio. Enę pribloškė tai, ką pamatė. Ji pamena kaip tolumoje matė gynybinę sieną, daugybėje vietų ji tiesiog išgriauta, kitur begriūvanti. Ji pamena troškų dūmų kvapą. Gaisrai. Ji matė Paprastuosius. Tuos, kurie neturi galių ir nemoka kerėti. Jų čia buvo daug. Iš tiesų daug.

Ir tada pamatė vilkanus. Dabar, sėdėdama čia, Enė žinojo, kad paprastieji buvo susivieniję su vilkanais ir tamsos kerėtojais. Ir tai keista. Tiek metų su paprastaisiais už sienos jie gyveno santarvėje. Daugybė jų buvo ir čia, Centre, tarp sienų, viduje, nudirbančių įvairius darbus. Bet šie paprastieji puolė net viduje Centro gyvenančius, atrodė kaip pamišę, įniršę...

Sergėtojai naudojo įvairias galias mėgindami juos sulaikyti neperžengusius sienos, tačiau ataka atrodė taip gerai sustyguota, kad sergėtojai vos spėjo suktis ir padėtis prastėjo labai greit. Daug jų buvo kritę. Kūnai... Ji taip ir nepamatė mūšio pabaigos, tačiau jau pradžioje buvo daugybė kūnų. Ore tvyrojo nemalonus geležies kvapas, kraujo kvapas. Mirties kvapas. Daugybė kritusiųjų, išėjusiųjų.

Telydi juos miško šviesa.

Su seserimi puolė prie prasiveržusių. Pirmas smūgis buvo sunkiausia. Pirmas kirtis, pirmas kritęs. Kraujas ant jos kardo. Kraujas ant jos rankų. Ji buvo mokoma, kad tai teisinga, kautis ir žudyti, tačiau matant iš skausmo perkreiptą paprastojo veidą, o po to akis žvelgiančias į niekur, ji jautėsi blogai. Bet ji negalėjo sustoti, ji privalėjo judėti toliau, miškas turi būti apsaugotas.

Ji nepamena kiek laiko tai truko, atrodė kaip amžinybė. Matė kitus sergėtojus, kovojančius netoliese. Matė draugę Ilaną, besišvaistančią savo ugniniu botagu, kuriuo tarsi ugnies liežuviu talžė priešus. Ir tada kitą akimirksnį jos botagas dingo. Enė pamena Ilanos sutrikusį žvilgsnį žvelgiant į savo tuščią ranką ir kaip neįtikėtinai greit šalia atsidūrė aukšta figūra, laikanti kardą.

Enė nespėjo nė krustelėti, kai Ilanai į pilvą susmigo kardas. Ilana sudribo kaip smėlio pripildyta lėlė. Priešininkui atsisukus į ją smigo akys su juodos bedugnės akys. Tamsos kerėtojas. Dėl jo dingo Ilanos botagas, jis užtemdė jos galias. Kerėtojas kryptelėjo į šoną galvą keistu kampu, išsišiepė apnuogindamas pilkus dantis ir staigiais lyg driežo judesiais puolė Enę.

Nebuvo laiko dvejoti. Įsijungė instinktai ir kaip daugybę kartų ji buvo mokyta, vieną koją atstatė atgal ir iš kart stojo į gynybinę poziciją, pasiruošusi smūgiui. Bet ji nebuvo pasiruošusi tokiai jėgai. Ji bandė atremti jo smūgį savo kardu, bet buvo tiesiog nublokšta ant žemės. Ji vos spėjo atsistoti, kad vėl atremtų kitą jo smūgį kardu. Tai nebuvo panašu į jokias turėtas pratybas ar iliuzines kovas, kurias sukurdavo mokytojai. Jis judėjo kaip niekas kitas, greitai ir vikriai, kirsdavo stipriai ir neduodavo nė akimirkos pailsėti. Besistengdama suspėti atremti kiekvieną smūgį, pati nespėjo suduoti nė vieno. Ji stengėsi, tikrai stengėsi, tačiau smūgis po smūgio jėgos seko. Netrukus atėjo ir suvokimas kaip ši kova baigsis. Iš jo patenkinto veido matė, kad žinojo ir jis. Ir vis tiek Enė desperatiškai mėgino surasti ir pasiekti savo galią. Ir tada kardas buvo išmuštas iš jos pavargusių rankų, o ji pati atsidūrė ant žemės. Ji sulaikė kvapą laukdama, kai staiga išnirusi nedidelė figūra užsimojo kardu, bet kerėtojas tarsi instinktyviai pajutęs iš kur ji pasirodys, atsisuko ir lengvai atrėmęs smūgį puolė Lori, atlėkusią padėti. Jo lūpos krutėjo jam kažką murmant su pasitenkinimo šypsniu lūpose. Atlaikiusi kelis smūgius, Lori vėl persikėlė ir bandė atakuoti iš kitos pusės. Bandė vėl ir vėl, tačiau vis nesėkmingai. Kol galiausiai tarsi sulaukęs tinkamo momento, tamsos kerėtojas puolė Lori ir jie apsikeitė vaidmenimis, nes gintis teko jai. Kažkas buvo negerai, Lori žvilgsnis bėgiojo jo veidu bandant apsiginti. Enė suprato, sesers galia užtemdyta, ji spąstuose ir tegali tik gintis.

Pagriebusi savo ginklą puolė prisidėti prie kovos, bet kerėtojui pavargusi sergėtoja nebuvo iššūkis ir nesunkiai nubloškė ją, o pasisukęs, ir jos seserį. Ir tada užsimojo smeigti mirtiną smūgį Lori. Bet vieną akimirką jis buvo virš Lori, kitą jau buvo pats nublokštas ant žemės. Jo sutrikęs žvilgsnis staigiai šovė į Enę, kuri laikė iškėlusi ranką.

Enė pamena baimę, kurią pajuto pamačiusi, kad Lori žus. Ji pajuto vėją tarsi kažką, ką gali paimti ir sugniaužusi kumštį jį sugavo, o tada jo jėgą paleido į tamsos kerėtoją ir nubloškė. Staigiai išsirangęs kaip gyvatė, iššiepė dantis ir ėmė murmėti burtažodį norėdamas užtemdyti Enės galią. Bet netrukus sustingo ir tik spėjo trumpai pažvelgti sau į krūtinę prieš sudribdamas. Už jo stovėjo sunkiai alsuojanti Lori.

- Pats suknistas laikas.

Enė, pagauta akimirkos ir palengvėjimo norėjo nusijuokti dangui, bet išbalęs Lori veidas žiūrint į kažką už Enės privertė jos širdį praleisti vieną kitą dūžį. Ji staigiai atsisuko. Kitas tamsos kerėtojas, o jam prie šono tamsi permatoma figūra, tartum jo šešėlis. Tik tas šešėlis puolė ją. Ji bandė jam kirsti kardu, tačiau perskrodė jį kiaurai tarsi orą. Enė sutriko, kas čia per velnias? Pats tamsos kerėtojas užsimojo ir jai vos spėjus pasitraukti, kad nenurėžtų galvos, perrėžė petį. Šaižiai įkvėpė oro pajutusi deginantį skausmą. Lori persikėlė šalia jo, mirus kitam kerėtojui, dingo ir užtemdymo burtas, taigi ji vėl galėjo naudoti savo galią, bet buvo staigiai nublokšta šalin. O kai pasisuko į Enę norėdamas vėl pulti, jį perrėžė ilga ietis.

Akimirką žvelgusi į sudribusį jo kūną, pažvelgė kryptimi iš kurios atkeliavo ietis. Danguje buvo pilna grifinų. Aštriais snapais, ilgais galingais sparnais ir mirtinai pavojingais lenktais nagais jie sklendė oru link mūšio lauku virtusios teritorijos. O ant jų nugarų sėdėjo kovotojai, po kelis ant kiekvieno grifino. Jie laidė ietis ir šaudė iš lankų į užpuolikus. Kai kuriuos nukaudavo, kai kurių šie ginklai neveikdavo. Arčiausiai buvo grifinas su savo raiteliais, iš kurių vienas ir paleido ietį.

- Liamai. - sušnibždėjo Enė. Akimrkai jų žvilgniai susitiko, o tada grifinui nusileidus žemiau, abu kovotojai nušoko ir prisijungė prie kovos. Jų pavydžiu pasekė ir kiti kovotojai. Jie ėmė leistis iš dangaus.

Enei užėmė kvapą. Jie treniruoti kariai bei karės. Jie neturi galių, taigi jų neveiks tamsos kerėtojai ir jie pakankamai stiprūs įveikti vilkanus ir turbūt kerėtojus. Enė akimis susirado Lori, jos apsikeitė žvilgsniais ir sesers akyse ji matė tai, ką jautė ir pati. Viltį. Dabar jie turi šansą. Dabar tai nebe skerdynės, dabar tai kova.

Sužeistas petys nebeleido Enei kovoti pilnomis jėgomis, buvo išsekusi, norėjo, kad tai pagaliau baigtųsi. Ji vis susirasdavo akimis Liamą, matė jį kovojantį. Liamas judėjo greitai atmušdamas puolančiųjų kirčius, smogdamas atgal ir juos parblokšdamas.

Tada akimis susiado sesę, kaip tik tuo momentu, kai prieš Lori nušoko ir visu ūgiu atitiesė vilkanas. Lori tik spėjo pakelti akis aukštyn į milžinišką monstrą, kai jis užsimojęs savo letena kirto ir nubloškė Lori šalin, o tada šoko išskėstais nagais. Enė puolė padėti, nors suprato, kad yra per toli. Nespės… Nepaisant padarinių, ji dėkojo miško Dievams, kad Liamas buvo šalia spėjo atsirasti laiku. Puolęs vilkaną kovėsi su juo greitais ir tiksliais smūgiais, kol ištaikęs tinkamą momentą suvarė savo kardą kiaurai vilkano krūtinę. Pajutęs kitą priešą šalia spėjo atsisukti kaip tik prieš kitam vilkanui savo nagais perrėžiant jį nuo krūtinės kaklu per veidą iki pat plaukų linijos.

Jausmui, kurį ji pajuto, išvydus kruviną Liamą ant žemės, nėra žodžių apsakyti. Ji šaukė jo vardą pritariant griaustiniui. Ir tada įsiūčio apimta surado tai, ko tiek laiko ieškojo ir bandė iškviesti. Ji nesuprato, kaip ankščiau ji negalėjo savo galia naudotis, dabar jausmas buvo toks natūralus. Atrodė, kad magija skverbėsi pro jos odos poras. Jos galios gijos raizgėsi apie jos rankas, švytėjo melsva ir žalsva spalvomis. Dangus aptemo ir ji jautė energiją, tvyrančią ore. Ji iškėlė ranką kaip tik tuo metu, kai žaibas nusileido ir palytėjo jos iškeltus pirštus. Ir tada ta energija buvo jos. Ji bloškė suknistą vilkaną su visa jėga iškepdama jį iki svilėsių.

Kai kiti arti buvę priešai puolė, ji juos degino savo žaibais kol išseko pati. Likus keliems vilkanams, kurie atsargiai artinosi prie jos, tikrindami jos galimybes, žiūrėdama jiems į akis staigiai priklaupė ant žemės ir ją palietė. Žemė po priešininkų kojomis prasivėrė ir jie įkrito, o tada Enė ją užvėrė sutraiškydama juos. Bet atsistoti nesugebėjo, kojos drebėjo, petys degė ir tada ją kažkas nubloškė. Prieš pat netekdama sąmonės paskutinė jos mintis buvo apie jį. Apie Liamą.

Ji pabudo negreit. Jos kūnas buvo išsekęs nuo galios panaudojimo. Ankščiau ji panaudodavo tik jos trupinius, niekada tokiu mastu. Galia išsiurbė ją beveik iki paskutinio lašo vos nepražudydama jos pačios.

Atėjusi jos aplankyti, sesuo nupasakojo įvykius. Kaip jai netekus sąmonės ją išgelbėjo Lori, kuri sukaupusi jėgų likučius išgabeno abi iš mūšio lauko. Pasakojo, kad mūšis po to ilgai nebetruko, nes prisijungė kiti sergėtojai iš tolimųjų postų, tuomet dauguma priešų pabėgo. Sesuo kalbėjo apie kažkokį portalą, pro kurį dauguma paspruko. Abi kurį laiką patylėjo, tokie kerėtojų gabumai buvo kažkas naujo ir kėlė nerimą. Nieko aiškaus nesužinojo ir iš paimtų į nelaisvę paprastųjų. Nenoriai papasakojo ir apie Liamą, kaip jis su keliais kitais kovotojais, vos gavę žinią apie užpuolimą, suorganizavo pagalbą. Jis buvo sunkiai sužeistas, bet atsigauna. Enė pajuto palengvėjimą.

Nors žinojo, kad turėtų laikytis atokiai, Enė negalėjo. Pamatyti jį buvo nelengva, pusė jo veido ir krūtinės buvo aptvarstyta, bet ji d-iaugėsi matydama, kad jaučiasi jis geriau.

- Atėjau padėkoti. Tu... Jūs mus išgelbėjot.

- Puikiai žinai, kad padėjau ne jums ir ne jūsų sumautam Centrui.

- Žinau. Tu visada buvai draugas, net kai neprivalėjai. - Enė nuleido galvą. Jie susipažino, kai ji su kitais jaunaisiais kadetais buvo atsiųsta į kovotojų akademiją, kad išmoktų kautis. Sergėtojai visada ten siunčiami apmokymams, kurie trukdavo metus. Vos atvykusi jį pamatė. Jauną, linksmą, gyvybingą, tamsių vešlių plaukų ir žaismingai spindinčiomis pilkomis akimis. Liamas nuo pat pradžių buvo draugiškas. Ji dar dabar pamena jo žvilgsnį ir pirmuosius jai ištartus žodžius, kad jam patinka jos plaukai. Iki tol nekentusi savo žalių, melsvų ir rudų banguotų plaukų, juos pamėgo. Iš neįprastos plaukų spalvos apdovanotuosius buvo galima atskirti nuo gimimo, nes jų plaukai atspindėdavo jų galią, pavyzdžiui ugniniai plaukai savaime suprantama tekdavo ugnies valdytojui, Lori teko tamsiai pilki, nes persikeliant ji po savęs palikdavo pilkų dulkių, o jai teko žolės žalumo, dangaus mėlynumo ir žemės rudumo plaukai. Liamas juos įvardijo pradedančio žydėti pavasario spalva. Tie sunkių treniruočių, alinančio darbo metai buvo geriausi jos gyvenime.

- Taip, draugas… - Jo žvilgsnis buvo neišskaitomas. Jam tai ištarus, ji nusivylė. Ji žinojo, kad pati prieštarauja sau, žino koks jos likimas ir vis tiek negalėjo nurimti šalia jo.

- Jūsų dėka mes laimėjome, nežinau kaip viskas būtų pasibaigę be jūsų pagalbos. - ji mėgino šyptelėti, nors smagu nebuvo. Ją pasitiko nusivylęs žvilgsnis.

- Nesvarbu kuri pusė daugiau susmeigė kardų ar padarė mirtinų kirčių, kare niekada nelaimi nė viena pusė. Vienintelė karo nugalėtoja visada yra tik mirtis. - jis buvo piktas. - Juk supranti, kad tai ir vėl nutiks? Dabar, kai jūs susilpnėję, jie susitelks iš naujo ir puls vėl. Vėl ir vėl žus daugybė žmonių, arba kaip jūs vadinate, paprastųjų. Ir viskas tik dėl to, kad jūsų Centras pasiglemžęs miško galią ir ja nesidalina. Kaip manai kodėl paprastieji jungiasi į kovą, kodėl magai praktikavę paprastus burtus imasi tamsos magijos? Tik dėl to, kad gautų miško galios. Jų vaikai, kūdikiai serga, tėvai ir seneliai miršta nuo ligų palikdami savo vaikus vienus badauti. Jie miršta nuo ligų, kurias miškas galėtų išgydyti, jei Centras leistų. Bet jis neleis, nes tuomet jūsų senieji nebetektų galios, kurią turi dabar, kontroliuodami kas gali gauti miško galios lašą, o kas ne."

Ji vis kartojo, kad tai netiesa, kad Centras siunčia gyduolius į miestus ir kaimus, kad pagamintus vaistus iš miško augalų perduoda miestų ir kaimo gyventojams. Ji taip norėjo įtikinti jį, tuo, kuo ji buvo mokoma nuo pat vaikystės, nuo mažų dienų. Senieji, jų senoliai, valdo Centrą ir skirsto viską, ką gauna į miško aplinkiniams miesteliams ir kaimams. Ji žinojo, kad jie suteikia viską, ko aplinkinėms gyvenvietėms reikia.

- Ignoravimas yra malonė, kurios greitai nebegalėsite sau leisti. Kaip manai, kas bus dabar, kai Centras pamatė, kad jūsų, ypatingųjų, ar kaip jūs save vadinate, negana?

Enei bandant jam paaiškinti, jis tik purtė galvą; "Tu ne toje pusėje, Ene".

Šiems žodžiams beskambant jos galvoje ji sėdėjo šalia jo lovos. Tada jis sveiko. Viskas buvo gerai. Kol nebebuvo. Jam sukilo karštis, ilgas dienas jai sėdint šalia blaškėsi kamuojamas skausmo. Vilkanų įdrėskimai yra nuodingi, patekus į kraują užkratas išplinta ir taip sužeistasis žūsta, arba jeigu atlaiko užkratą ir transformaciją, tampa vilkanu pats. Tačiau jis turėjo gauti vaistų iš miško, juk gyduoliai matė jo žaizdas, suklysti tiesiog neįmanoma. Ir visgi, dabar jis guli nejudėdamas, karščiavimas praėjęs, dabar jis vargiai kvėpuoja. Kūnas vėsus.

Enė negali rasti sau vietos. Ji ištikima miškui, ji ištikima Centrui, ištikima seniesiems. Sergėtojai iš kartos į kartą saugo šį mišką. Ir Enė žino, tai yra garbė, garbė jai, jos sesei, jos šeimai ir kiekvienam, tapusiam sergėtoju. Bet... Jų stiprybė matuojama pagal jų vienatvę - esi stipriausias, kai turi mažiausiai ką prarasti. Jai pasisekė, kad turi sesę dvynę ir abi gimė su galiomis, nes apdovanotieji dėl sudėtingo proceso yra reti ir šeimoje dviejų beveik nepasitaiko niekad. Ir jos su sese žino, tik laiko klausimas kada jas išskirs į skirtingus postus, nes mūšio lauke sesuo būtų silpnybė. Tačiau vyras ar žmona bei vaikai tai ne silpnybė, tai prioritetas, kuris sergėtojui būtų aukščiau pareigos šviesos miškui, o to būti negali.

Galbūt būtų kitaip, jei apdovanotieji galėtų turėti apdovanotų vaikų, tačiau apdovanotieji gimsta tik paprastųjų šeimose, kai moteris nėštumo metu sutinka išgerti eliksyrą, pagaminą iš miško augalų, kuris sukelia pokyčius vaisiui. Jei abu išgyvena pokyčius, vaikas turi galimybę gimti su galiomis. Deja, apdovanotųjų šeimose gimdavo tik paprastieji, eliksyras apdovanotosios neveikė. Kadangi galios nėra perduodamos su genais, ilgainiui apdovanotųjų tikslas tapo tik vienas – tarnauti. Todėl tapę sergėtojais prisiekdavo ištikimybę Centrui, miškui ir niekam kitam.

Ji nepasirinko būti apdovanotąja, ji tokia buvo sukurta. Iki šiol ji tai laikė didžiausia garbe ir niekada nedvejojo savo paskirtimi, niekada nekėlė klausimo dėl savo kelio, niekada neabejojo, net kai atėjus tinkamam amžiui ji buvo atskirta nuo tėvų, nes taip turėjo būti. Bet ji augo ir joje po truputį augo abejonė. Iš jos buvo atimtas pasirinkimas, tada šeima, o tada iš jos prašoma niekada neturėti mylimo žmogaus šalia. Tai lyg išplėšti dar vieną gabalą savęs.

Ir dabar ji čia, su Liamu, kuris akivaizdžiai miršta. Gęsta. Ji žiūri į jo sunkiai sužalotą veidą. Jis atvyko padėti, nors Centru netiki, o pats pagalbos nesulauks. Jos viduje spragsi galia. Ji pasirinko.

Paleidusi jo ranką, atsistoja ir užsideda kuprinę. Pasilenkusi jam sušnabžda kelis žodžius. O tada išeina, palikdama jo globą draugui kovotojui, žinodama, kad Liamas atsilaikys dar truputį ir duos jai laiko. Nes keliauja ten. Į Šviesos mišką. Gauti Amžinojo medžio sulčių. Ir gaus.

Išėjusi iš kambario nuskuba koridoriumi žinodama, kad sugrįš pas jį. Palieka jį su tyliu pažadu, prieš tai jam sušnabždėtu:

„Aš tavo pusėje“

Šviesos miškas

Ji sėdėjo šalia lovos, ant kurios jis gulėjo. Nejudrus. Nurimęs. Laikė jo ranką savo delnuose, kakta prisiglaudusi prie jo krumplių. Jo ranka buvo vėsi. Ji tyliai meldėsi stebuklingojo miško Dievams, nors žinojo, atsakymo nebus. Jis neturėjo čia būti, neturėjo būti ir ten. Mintyse sukdama tą dieną vis iš naujo, troško atrasti įtrūkimą praeities laiko erdvėje, lyg galėtų ištiesti ranką ir pasukti likimą kita linkme.

Ji pamena, kad iš pradžių buvo didelis trenksmas. O tada tyla. Matė savo rankas, atremtas į žemę, ant kurios klupi, o kiek kilstelėjusi galvą - aplink judančias kitų kojas. Tačiau girdėjo tik... tylą. Kol tylą pakeitė spengimas ausyje, pro kurį, lyg pro rūką, kelią rado chaoso ir teroro garsai.

"Kvėpuok, kvėpuok."

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Puikiai išpildyta tema pagal paveikslėlį, skaitant kūrinį matai paveikslėlio detales ir tai užburia.

Kūrinys nėra pilnas, jis turi pradžią ir sąlyginę pabaigą, tačiau akivaizdu, kad tai ne pabaiga, nes Liamas dar neišgelbėtas, o ar pavyks ir ką teks išgyventi Enei, kad pagydytų draugą? Logoškai deliojasi mintis, kad dar laukia ilgas kelias ir ne viena mirtis ar aukos. Labai patiko atskleistas seserų tarpusavio ryšys, manau būtent jis ir suvokimas, kad netrukus neteks ir sesers, ir daugo, privertė heroję apsispręsti gelbėti draugą ir pasirinkti TĄ pusę. Tekste netrūksta įvairių detalių sukuriančių aplinkos ir įvykių vaizdinį. Man labai patiko.

Tekstas tvarkingas, sakiniai taisiklingi, tekste yra klaidų kurias taip ir norisi pataisyti beskaitant, nes turinys įtraukiantis.

Istorija orginali ir įtraukianti, nors ir esu skaičiusi daug panašias detales turinčių knygų, kiekvienas autorius jas pateikia kitame kontekste ir tai nuostabu. Jei įdomu kokias knygas man priminė šis kūrinys:

Juodasis magas, Haris poteris, Šoklys ir Juodoji ragana.

Kūrinyje atskleisti veikėjų charakteriai ir vertybės. Kai kurie personažai aprašyti labai ryškiai, kiti tik dalinai apibudinant, bet jaučiasi, kad tai buvo apgalvota.

Skirmantė.

Noriu pasveikinti autorę išdrįsus dalyvauti fantastikos konkurse. Kartais būna labai sunku išeiti į viešumą su savo kūryba, bet norint augti, tą tikrai verta daryti. Kūrinyje yra daug originalių idėjų: pvz apie tai, kad apdovanotieji ne šiaip gimsta bet turi išgerti eleksyro ir vaisius, bei mama turi išgyventi, o patys apdovanotieji jau nebegali turėti tokių vaikų. Patiko, mintis, kad ne viskas taip paprasta ir „teisinga“, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Struktūriškai, kaip trumpam kūriniui, šiek tiek prirūko. Mano manymu buvo gerokai per ilga pradžia, kadangi kulminaciją laikau vietą, kur Liamas atskleidžia, kaip neteisingai centras naudoja miško išteklius. Visgi, kaip trumpam kūriniui tikrai per daug siužeto linijų: miško atsiradimas, centras ir jo sergėtojai, burtininkai naudojantys juodąja magija, dar Liamo būrys, kadetų mokykla, na tikrai labai daug visko ir tai jau galėtų būti ilgas romanas, kur visos linijos pilnai išpildomos ir susiejamos, bet trumpam kūriniui per daug.

Reikėtų šiek tiek patvarkyti tekstą, įvardžių galybė sunkino teksto suvokimą, Pvz „Kaip jai netekus sąmonės ją išgelbėjo“, vietoje „jai“, „ją“ galima naudoti vardą, ar moteris, ar apdovanotoji. Ir toks ne vienas sakinukas, jų labai daug. Dar siūlau tikrai atsisakyti tokių žodelių kaip „tada“, pvz. : „Bet atsistoti nesugebėjo, kojos drebėjo, petys degė ir tada ją kažkas nubloškė.“. Galima rašyti „staiga ją kažkas nubloškė.“

Šiek tiek pritrūko apie pačius veikėju, jų aprašymas buvo gerokai per vėlai. Nors šiaip, man pavyko pajusti Enę, ypač kūrinio gale, kur jai tenka apsispręsti kurioje pusėje būti.

Dar kartą sveikinu sudalyvavus konkurse ir linkiu nesustoti rašyti.

Ligita.

Paveikslėlio "kadrą" pamatome pačioje pabaigoje. Istorija atitinka užduotį, tik pagal paveikslėlį nebūčiau tikėjusis tiek daug kovų. Tai nėra blogai.

Rašymo stilius, kas žinoma ir gali būti žmogaus braižas, vis tik man kiek kliūna, nes bent pradžia atrodo toks faktų minėjimas. „Ji sėdėjo šalia lovos, ant kurios jis gulėjo“. Ji sėdėjo, jis gulėjo – tiek ir pasakyta. Skaitytojas nuo pirmo sakinio piešiasi vaizdą ir čia vietoje jis ir ji galima geriau vartoti vardus arba aprašymus. Ar net labiau už aprašymus. Galima bandyti taip: Kambaryje <galima trumpai aprašyti mažame/erdviame ir t.t.> ant lovos gulėjo <trumpai išvaizda ar bent jau jaunas/senas> vyras. Jo nejudrią ranką laikė šalimais sėdinti <kokia> moteris. Be aprašymo aš pagalvojau, kad vyras senas, gal jos tėvas.

„troško atrasti įtrūkimą praeities laiko erdvėje“ – sudomino ta vieta, spėlioju, ar čia bus tik gražus išsireiškimas, ar istorijoje rašoma apie laiko įtrūkimus.

Dėl vardų be lietuviškų galūnių, jau kitame kūrinyje komentavau. Negaliu garantuoti, kad taip privaloma daryti, tačiau siūlyčiau tas galūnes sulietuvinti, kad būtų galima sakinyje patogiai linksniuoti.

Patiko, kad po pirmos pastraipos iš karto šokame į veiksmą, skaityti nenuobodu, vis norisi sužinoti, kas čia vyksta. Labai tinka trumpam kūriniui. Ir gerai išlaikoma nežinojimas apie Enės galias.

Siūlau neapkrauti dialogo. Po dialogo įdėjus autoriaus pastebėjimą (pasakė/sureagavo), kitus pasakojimo sakinius jau atkabinti nuo dialogo ir rašyti naujoje eilutėje, nebent tęsiasi tiesioginė kalba. Pvz. „ <...> Nemoku ją naudotis. - Enė purtė galvą. Tai beprotybė <...>“ po „galvą“ kitą sakinį rašyčiau iš naujos eilutės, nes, spėju, kad tai nėra tiesioginė kalba, o daugiau pasvarstymai? Palikus taip - ne visai aišku, ar brūkšnelis praleistas ar čia eina autoriaus žodžiai.

Man patinka du magijos būdai – įgimtas ir išmoktas, smagu, kad yra skirtumas.

Tamsos kerėtojai. Nu tokia stipri klišė. Taip, paaiškina, kodėl jų toks pavadinimas. Bet gražiau ir profesionaliau skalbėtų koks kitas terminas. Čia žinai, kaip blogieji riteriai ir gerosios deivės.

Patiko keliautojos galios aprašymas ir jos ribų apibrėžimas.

„Pats suknistas laikas.“ – about f*ing time – nu toks vertalas labai jau :D

„Ji nesuprato, kaip ankščiau ji negalėjo savo galia naudotis, dabar jausmas buvo toks natūralus. Atrodė, kad magija skverbėsi pro jos odos poras. Jos galios gijos raizgėsi apie jos rankas“ – daug įvardžių, kai kurie tikrai nereikalingi.

Kiek pritrūko pagrindinės veikėjos aprašymo: išvaizdos, amžiaus.

Man čia geras trumpo kūrinio pavyzdys. Nors ir pridėta daug detalių, kas kelia riziką jose pasimesti ir apsikrauti, tačiau čia man tiko. Pabaiga, mano manymu, nors ir palikta interpretacijai, apčiuopiama.

Bet yra rašybos, skyrybos, stiliaus klaidų. Verta prie teksto padirbėti

Pati istorija man patiko. Daug veiksmo, skirtingų mūšio vietų, aiškiai aprašytos galios ir jų ribos. Pabaiga stipri. Daugeliui dalykų yra paaiškinimai, pvz. kodėl sergėtoms nevalia susituokti. Sakyčiau į trumpą kūrinį sudėta daug linijų, bet man tiko. Pats mūšis, pasaulio istorija ir tvarka, veikėjos augimas, net meilės istorijos užuomazgos. O pabaiga itin sustiprino kūrinį. Natūraliai atrodo tas pasirinkimas atsisukti prieš tuos, kurie tave auklėjo.