Šaltosios Ugnies Sergėtoja

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Šaltosios Ugnies Sergėtoja

Amara skrido aukštai virš Ūkanų kalnų, stipriai prisiglaudusi prie šaltojo Borealio nugaros. Lediniai vėjo gūsiai skrodė orą, švilpdami aplink jos veidą ir vilnijančiomis bangomis liesdami jos plaukus. Vėjas buvo žvarbus, bet keistai raminantis. Mergina buvo tvirtai įsikibusi į žvynuotą drakono odą, kurios šaltis įsismelkė per jos pirštines ir drabužius, bet ji šalčio nebijojo.

Amara užmerkė akis, leisdama šaltam vėjui plūsti per jos kūną. Jos širdis plakė vienodai su Borealio sparnų mostais, ir ji jautėsi tarsi susiliejusi su drakonu, su vėju, su pačiu pasauliu. Grįždama mintimis į tą pirmąją dieną, kai rado Borealį pakrantėje, ji prisiminė kiekvieną detalę.

Tada Amara stovėjo ant uolėtos pakrantės, akimis skenuodama audringos Šiaurės jūros vandenis. Audra siautėjo beveik visą naktį. Žmonės skubėjo taisyti sugadintas valtis bei namus, jų nerimastingi balsai susiliejo su bangomis, dūžtančiomis prie kranto. Leilos širdis ėmė stipriau plakti, kai tarp nuolaužų pamatė kažką neįprasto – didžiulį, švytintį daiktą, pusiau palaidotą smėlyje.

Smalsumas nugalėjo atsargumą, ir ji priartėjo. Žingsniai buvo nedrąsūs, bet tvirti. Daiktas palaipsniui pavirto didžiuliu žvynuotu padaru. Tai buvo drakonas.

Amara vis dar jautė tą akimirką, kai jos pirštai pirmą kartą palietė Borealio odą – tarsi ledo magija būtų persismelkusi per jos kūną, įsiskverbusi į jos sielą. Tą akimirką jos gyvenimas pakito negrįžtamai, atsivėrė naujas pasaulis, kupinas magijos ir pavojų.

Skrendant virš kalnų, Amara prisiminė, kaip ji ir Borealis, tapo neišskiriamais sąjungininkais. Po jų pirmojo susitikimo, jie kartu kovojo su Sargybos bokšto sargybiniais, suklupo ir vėl atsistojo, mokėsi ir augo. Borealis mokė ją magijos paslapčių, atverdavo ledo burtų subtilybes, kurios Amarai atrodė kaip nauja kalba, kurią ji greitai įsisavino.

Naujasis draugas pamažu atskleidė seną kaip pasaulis savo padermės istoriją. Tūkstančius metų drakonai ir žmonės gyveno taikiai, kol vienos paslaptingos karalystės gyventojai, norėdami savo naudai kontroliuoti drakonus, įkūrė Sargybos bokštus ir pradėjo drakonus pančioti magiškomis grandinėmis, kad būtų paklusnūs. Borealis buvo vienas paskutiniųjų savo rūšies atstovų ir norėjo išvaduoti kitus, bokštuose įkalintus drakonus, tačiau buvo per silpnas, kad vienas tai padarytų. Jam reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų susieti savo magiją bei sustiprėti.

Staiga Borealis sulėtėjo, ir pradėjo leistis link kalnų tarpeklio. Amara atsimerkė ir nužvelgė apylinkes. Gilūs tarpekliai buvo pilni paslapčių, o kalnų viršūnės glostė debesis. Šioje vietoje oras atrodė tirštesnis, tamsesnis, tarsi slėptųsi kokia sena magija, laukdama, kol kas nors ją išlaisvins.

– Ar mes artėjame prie Sargybos bokšto? – paklausė Amara.

„Taip, bet atsargiai,“ – atsakė Borealis. – Prieš pasiekdami bokštą, turime praeiti per senąsias drakonų kapines. Ten gali būti sargybinių.“

Amara atsiduso, jausdama, kaip oras aplink juos dar labiau sutirštėjo. Mergina nulipo nuo drakono nugaros ir žingsniavo greta jo.

Jie lėtai leidosi į platų kalnų slėnį. Ten, tarp senų akmenų ir įtrūkusio granito, buvo išbarstyti didžiuliai kaulai – drakonų liekanos, paliktos čia prieš daugelį amžių. Atrodė, tarsi pati žemė būtų prisotinta praeities kovų aidais.

Amara palietė vieną iš kaulų, jausdama šaltą energiją, kuri lyg elektros srovė perbėgo jos kūnu.

„Laikykis prie manęs, – pasakė Borealis. – Mes turime išlikti tylūs.“

Jie beveik be garso judėjo tarp drakonų liekanų, akylai viską stebėdami. Amara jautėsi tarsi sapne, kurio ribos nebuvo aiškios. Atrodė, kad sielos, kurios kadaise čia gyveno, stebėjo kiekvieną jų žingsnį.

Kažkur tolumoje pasigirdo silpnas šlamesys. Amara sustingo ir įsiklausė. Ji žvilgtelėjo į Borealį, kurio akyse švietė mėlyna šviesa.

„Sargybiniai.“

Amara jautė, kaip šaltis perbėgo jos kūnu, bet šis šaltis nebuvo tik išorinės aplinkos pasekmė – tai buvo baimė ir įtampa, suvokimas, kad jų kelionė toli gražu nebuvo baigta. Kiekvienas jų žingsnis galėjo reikšti mirtį, bet ji žinojo, kad turėjo eiti toliau, kad išlaisvintų drakonus ir sustabdytų karalystės žiaurumą.

Jie toliau žengė per kapines, jausdami, kaip kiekvienas jų žingsnis atgaivino praeities kovų šnabždesius ir magijos atspindžius. Žemė buvo padengta plonu sniego sluoksniu, kuris spindėjo šaltai melsva šviesa. Šią šviesą skleidė didžiuliai drakonų kaulai, išsibarstę po visą teritoriją. Kaulai buvo tokie didžiuliai, kad kai kurie iš jų atrodė kaip iškilių uolų blokai, o kai kurios kaukolės buvo tokios didelės, kad Amara galėjo per jas praeiti nesusilenkdama.

Aplink kapines buvo išsibarstę seni, griuvėsius primenantys akmeniniai paminklai ir stulpai, kurie kažkada galėjo būti drakonų statulos, skirtos jų garbinimui. Daugelis šių paminklų buvo įtrūkę ir aptrupėję, o tai rodė, kad šios kapinės čia stūksojo jau daugybę metų.

Didžiulės drakonų sparnų liekanos buvo išskleistos ant žemės, jie per amžius tapo permatomi ir trapūs. Sparnai buvo padengti ledinėmis kristalų adatomis, kurios švietė šaltai mėlyna spalva. Žemė po sparnais buvo giliai įdubusi, atrodė, kad tai vieta, kur drakonai paskutinį kartą užvertė savo didžiulius kūnus, jų svoris spaudė žemę, palikdamas amžiną įspaudą.

Tolumoje, tarp didžiulių kaulų ir senų akmeninių paminklų, matėsi įvairių dydžių ir formų urvai bei angos į žemę. Šios angos buvo tarsi vartai į kitus pasaulius. Iš kai kurių sklido šaltas, rūką primenantis garas, kuris tingiai kilo į orą, tarsi praeities dvasios bandytų pabėgti į laisvę.

Kažkur tolumoje pasigirdo metalo skambesys. Amara sustojo ir pažvelgė į Borealį. Jie žinojo, kad tai buvo Sargybos bokšto sargybiniai.

Jie lėtai judėjo į priekį, stengdamiesi sukelti kuo mažiau triukšmo. Kiekvienas žingsnis buvo tarsi šnabždesys, skrodžiantis šaltą orą.

Staiga iš už didelio kaulo išlindo du sargybiniai. Amara sustingo, sulaikydama kvapą, kad net ir menkiausias garsas neišduotų jų buvimo vietos. Sargybiniai sustojo prie vieno iš paminklų ir pradėjo kalbėtis tarpusavyje.

„Negalime jų aplenkti, nesukėlę įtarimo,“ – mintimis ištarė Amara.

Borealis linktelėjo ir pradėjo sukoncentruoti savo energiją. Jo kūną apsupo šalta mėlyna šviesa, ir jis lėtai pradėjo virsti į didžiulį šešėlį. Šis šešėlis slydo žeme, apgaubdamas sargybinius, ir sušaldė juos vietoje. Sargybiniai akimirksniu sustingo, jų veidai buvo padengti plonu ledo sluoksniu.

Jie pasiekė Sargybos bokšto sieną, didžiulį akmeninį statinį, kuris buvo padengtas runomis ir magiškomis žymėmis. Amara suprato, kad tai buvo vieta, kur jų kelionė taps dar pavojingesnė, nei buvo anksčiau.

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Ačiū autorei už pasidalintą ištrauką, taip ji atitinka pasirinktą paveikslėlį, tačiau tai tik ištrauka, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Istorija neperteikia kūrinio emocijos, tad sunku vertinti istorijos eigą, vientisumą ar teksto tvarkingumą.

Pagrindinė veikėja atsiųstoje ištraukoje neperlieta spalvomis, neatskleistos jos asmeninės savybės ar amžius, tad sunku įsivaizduoti kas tai per asmenybė.

Manau autorė sukūrė, arba pradėjo kurti puikią istoriją, kuri verta tapti novele, linkiu apdovanoti šį kūrinį spalvomis ir tvirtu viršeliu.

Skirmantė.

Kūrinys tikrai turi potencialo virsti nebloga istorija. Vaizdingai aprašytos drakonų kapinės, tikrai nebuvo sunku jas įsivaizduoti. Visgi, kaip pati autorė ir minėjo tai yra tik ištrauka. Išties visiškai sutinku. Kaip trumpam kūriniui, novelei ar apsakymui, trūksta struktūros. Šį kūrinį galima pavadinti įžanga. Vien dėl to, manau prirūko ir informacijos apie pačius veikėjus. Apie juos žinom tik vardus ir tai, kad vienas iš jų yra drakonas. Išties net santykio nelabai ėjo suprasti: ar Aamara ir drakonas draugai, ar ji yra jo šeimininkė, ar gelbėtoja. Bet manau jei plėtoti istoriją toliau, visa tai tikrai atsirastų.

Iš kažkur atsiradus Leila, leidžia man manyti, kad pagrindinės veikėjos vardas buvo pradžioje kitoks, nors tą vietą teko kelis kart skaityti, galvojau ar kažką praleidau.

Aprašant vaizdus reikėtų šiek tiek padirbėti su eiliškumu, nes labai lengva suklaidinti skaitytoją. Pvz „Tada Amara stovėjo ant uolėtos pakrantės, akimis skenuodama audringos Šiaurės jūros vandenis. Audra siautėjo beveik visą naktį. Žmonės skubėjo taisyti sugadintas valtis bei namus, jų nerimastingi balsai susiliejo su bangomis, dūžtančiomis prie kranto.“

Dėčiau sakinuką apie audrą, kaip pirmą. Nes jei Amara stovi ir žiūri ir tik po to sakinukas apie audrą, man vaizdas iškyla, kad audra tebevyksta ir tada labai keistai atrodo kodėl žmonės skuba kažką taisyti per audrą. Bet jei pirma siautėjo audra, tada ji stovėjo ir žiūrėjo, tada ten jau kažkas kažką taisė, viskas tampa kur kas logiškiau.

Labai sveikinu autorę, kad išdrįso dalyvauti konkurse. Trumpos istorijos gali būti apgaulingos, atrodo, kad ją žymiai lengviau parašyti, nei ilgą, bet išties, jos turi savas taisykles ir kartais gali būti net labai sunku tai padaryti. Visgi, jei nevertinti kūrinio, kaip trumpos istorijos, jis turi neblogą galimybę tapti tikrai įdomiu pasakojimu. Autorei manau nepritrūks fantazijos jį tokiu padaryti.

Ligita.

Aprašyta pagal paveikslėlį, tačiau nepavyko pajusti to Amaros ir drakono ryšio. Paveikslėlyje gan artima akimirka, o čia jie atrodė daugiau kaip kovos draugai. Vis tik pagrindinė kūrinio problema – kad tai yra ištrauka, o ne pilnas kūrinys. Jie taip ir nepasiekia nė vieno drakono. Neturime nei kulminacijos, nei pabaigos.

Atrodo, kad tekstas parašytas skubotai, nes panašu, kad pamirštas pirminis merginos/mergaitės vardo variantas. Taip pat įvardžių tekste galėtų būti mažiau, tikrai ne visi reikalingi.

Dalis teksto yra pasakojimas, kas buvo prieš tai. Nors techniškai galimas ir toks variantas, siūlyčiau prisiminti (arba sužinoti) taisyklę show, not tell (parodyk, o ne pasakok). Tą visą priešistorę galima buvo nuotrupomis, į dialogus, ar trumpus prisiminimus, kurie aktualūs šiai akimirkai. Pvz. kai ji skirsdama glaudžiasi prie šalto drakono ir jaučiasi tame šaltyje maloniai galima dėti prisiminimą, kaip prieštarą, kaip pirmą kartą palietus nustebo (jeigu taip buvo).

Kai Amara kalba tiesioginė kalba skiriama brūkšniu, o kai drakonas kabutėmis – ar čia toks tikslas? Siūlyčiau pasilikti prie vieno varianto. Paskui supratau, kad taip išskiriamos mintys ir drakonas kalbasi mintimis. Vis tik kyla klausimas, ar trumpame kūrinyje reikalinga dar viena detalė – apie kalbėjimą mintimis, jeigu tai nėra svarbu?

Ar tikrai Amara nesuledės skrisdama prie košiančio vėjo ir glausdamasi prie šalto drakono? Jeigu ji kaip nors magiškai atspari šalčiui, gal reikia tą ir paminėti, nes gali nebijoti kiek nori, kai šalta tai šalta.

Minėta, kad ten tamsu prie to bokšto, bet aš įsivaizduoju, kad drakonas yra tokio dydžio, kaip matome paveikslėlyje ir kažkaip labai abejoju, ar kartu su drakonu galima kur nors prisėlinti. Reiktų tikrai pagalvoti, ar tokio dydžio drakonas gali beveik be garso judėti žeme, dar kalnais.

Per daug aprašyta apie jų tą ėjimą tarp drakonų kaulų. Užtenka kartą paminėti, ypač trumpame kūrinyje.

Įdomi mintis, kad per laiką, nulaužti drakonų sparnai tampa permatomi. Nesunkia tai galėjau įsivaizduoti. Labai originalu.

Visai šaunių galių turi tas drakonas, kyla klausimas, kodėl vis tik jam reikėjo žmogaus?

Pliusas už tai, kad drakonai šioje istorijoje yra šalti ir turi ledo magiją, kas rečiau pasitaiko pasakojimuose.

Pritrūko veikėjų pajutimo. Išties nebuvau tikra net dėl Amiros amžiaus. Vietoje labai detalaus kapinių aprašo būtų geriau įdėti daugiau interakcijos tarp veikėjų.

Mintis turi potencialo, tačiau jeigu visas idėjas norima panaudoti, tai jau tikrai ne trumpas kūrinys gaunasi. Bendrai paėmus trumpam kūriniui siūlyčiau pergalvoti, kas yra svarbu ir imtis nebūtinai pasaulio gelbėjimo misijos, galima ir mažesnės – pvz. išgelbėti drakono konkretų draugą. Šiuo atveju buvo galima pradėti merginos skrydžiu, tada galima kiek pakalbėti apie tą šaltį ir kad tai tapo jos dalimi. Tikrai nereikia 7-8 pastraipų aprašyti kaulų slėniui. Vietoje to geriau būtų drakono ir merginos pokalbis, tai gali būti ir skrendant. Tuo metu galima įterpti ir informaciją, kodėl drakonui tai svarbu ir merginos viltis, kad gal kada nors vėl visi gražiai gyvens. Tada verta aprašyti kažkokį mūšį ar gelbėjimo misiją. Idealiausiai jeigu pabaigoje koks nors netikėtumas įvyksta.

Ir būtinai siūlau visada pagalvoti apie veikėjo fizines savybes, šiuo atveju didį – man buvo labai keista, kad jų nepastebėjo iš karto.