Juodoji rožė

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel bilbiotekos

Juodoji rožė

Kai buvo suprasta, kad kiekviename žmoguje slypi vienas iš trijų įgimtų pradų, dievai ir deivės prarado prasmę, žmogiškumo neliko nė ženklo. Drakonai, fėjos ir raganos – štai, kas slypėjo žmoguje. Kiekvienas individas savyje atrado vieną iš šių padarų, dėl ko griuvo gyvenimai, pasaulis pasidalijo į tris stovyklas, žlugo miestai ir valstybės, iškilo barikados. Neliko nei vieno nenukentėjusio individo, visi kažką prarado arba privalėjo paaukoti.

Fėjomis vadinami žmonės buvo taikiausi ir vieningiausi, jie pakankamai greitai susitarė, rado ramų žemės lopinėlį griūvančiame pasaulyje ir paskelbė, kad nuo šiol tai – Veruhamo karalystė. Ten gyveno bei klestėjo fėjos, galiojo teisingumą garantuojantys įstatymai, o taikiai nusiteikę kitų luomų atstovai galėjo prisidėti prie bendros gerovės. Raganos siekė kito, šie padarai buvo ryžtu apdovanotos ambicingos sielos, jie norėjo padaryti tai, ko nepavyko anksčiau gyvavusiai žmonijai, jie norėjo suvienyti visą pasaulį.

Raganiai greitai surinko kariuomenę, ištyrinėjo neseniai atrastus gebėjimus, susitarė su Veruhamo karalyste. Raganių kariuomenė gins visus piliečius, jei tik šie sutiks su jų skleidžiama idėja, jog visos būtybės turi būti lygios, o tai tenkino abi puses. Taip formas galintys keisti fėjų kariai ir puikiai treniruota raganių armija buvo praktiškai nenugalima. Drakonus savyje slėpę žmonės nenorėjo nei slėptis, nei siekti taikos ar vienybės, jiems reikėjo valdžios. Drakonai – ne tik ambicingi, tačiau ir egoistiški padarai, garbėtroškos, vos išgirdę apie bendruomeniškumą ar lygybę jie imdavo krizenti. Lygūs? Visi? Ne... žmonija vergauja jiems!

Veruhamo karalystei atsisakius pripažinti drakonų karalių kaip aukščiausią egzistuojančią valdžią, prasidėjo karas. Fėjoms į pagalbą atėjusios raganos ne tik įrodė savo lojalumą, bet ir įveikė priešininkus. Galbūt drakonai ir buvo stiprūs, tačiau jų gyslomis netekėjo magija, priešingai nei jų priešininkų. Sutriuškinti metus trukusiame kare jie buvo priversti atsitraukti bei tyliai stebėti klestinčią bendruomenę. Pralaimėjęs mūšį karalius negalėjo su tuo susitaikyti, tad sukurpė baisingą keršto planą, nuo kurio nukentėjo net artimiausi jam žmonės.

Karalius Maksimilijanas išskerdė valdovais išrinktų raganių šeimą, įviliojo vienintelę jų dukrą į spąstus, vėliau nužudė savo žmoną, keturias dukras ir sūnų. Apkaltino niekuo dėtą merginą karališkąja žmogžudyste. Pagrobęs ir įkalinęs vieną iš pažangiausių fėjų karių įkalbino jį užkerėti du jaunuolius – jauną raganaitę bei drakonų princą. Kas trylika metų jiedu atgims, gyvens kaip normalūs vaikai, o tryliktojo merginos gimtadienio naktį, draskomi siaubingų kančių, mirs, kad kitą rytą galėtų gimti ir vėl. Tai truks tol, kol žvaigždės susijungs ir jų mestas šešėlis suves visus valdžios nepasidalijusius individus dar vienai akistatai.

Drakonų karalius nežinojo, kad fėjų burtininkas nuslėpė suteikęs prakeiksmu virsiančią dovaną. Paaukotieji prisimins visus savo gyvenimus ir bus kviečiami tais pačiais vardais, kol išauš jų susitikimo rytas...

...

– Dar vienas kartas, dar vienas gyvenimas, - sunkiai atsiduso ji.

Mergaitės kūne įkalinta moteris atrodė lyg dvylikos, teoriškai taip ir buvo – šioje šeimoje ji praleido dar tik dvylika metų, bet iš tiesų ji buvo prieš tūkstantmečius nužudyta bei prakeikta raganaitė, nukentėjusi nuo valdžios ištroškusio drakono rankos. Ironiška, tačiau paskutinį kartą ji atgimė drakone... Užtruko, kol išmoko užgožti neapykantą šiems padarams, tad čia pasitarnavo dveji nekalbėjimo metai. Niekas nesitikėjo, kad naujagimis prabils, o ji neskubėjo sveikintis su naująja šeima. Augdama mergina suprato, jog ne visi drakonai yra blogi, lygiai taip pat kaip ne visos fėjos ir raganiai geri. Pasaulis buvo pilnas skirtingų žmonių ir po šio gyvenimo ji buvo įsitikinusi, kad pasaulis nėra ir negali būti juodas arba baltas. Gabrielos, toks vardas nuo pat pirmosios mirties lydėjo šią panelę, nuomone, pasaulis buvo pilkas.

Ir toks jis buvo ne tik dėl to, kad sumaišius baltą su juoda spalvas išgaunama pilka, visai kaip į vieną patalpą sukvietus bent keletą žmonių grupelėje buvo galima pamatyti visokių individų. Ne... Ji, tūkstančius gyvenimų skirtingose šeimose, vietovėse, kultūrose nugyvenusi mergaitė, regėjo pasaulį pilką dar ir todėl, kad niekas jos nebežavėjo, nebestebino, nebekėlė susidomėjimo.

– Ela, eikšen! Naujoji kaimynė pakvietė mane kavos, pasakojo turinti tavo amžiaus, tokį pat pernelyg anksti suaugusį sūnų. Bus puiki proga judviem susipažinti.

Nors naujos pažintys jau seniai tapo bevertėmis, Gabriela paklusniai nusekė paskui motiną iki šonu prie jos namo prisiglaudusio pastato. Duris atidarė išvaizdus vyriškis, buvęs karys. Pusė jo veido buvo paralyžiuota, tad maloniai nusišypsoti pavyko tik kita puse. Greitai davęs instrukciją, kaip patekti į svetainę, vyras išlėkė darban, o Gabrielai ir jos motinai prieš akis išdygo ne itin laimingas jaunuolis. Nužvelgęs moterį nuo galvos iki kojų jis vyptelėjo, mintyse pasižymėjo, kad naujoji kaimynė nėra didelė mados žinovė, dėl ko turėtų gerai sutarti su jo mama. Susitikusios moterys apsikabino lyg seniai nesimačiusios geriausios draugės ar net seserys, kas abu paauglius privertė pavartyti akis. Pačios besidalindamos gandais, įsitikinimais ir pomėgiais, motinos išvarė savo vaikus pasivaikščioti po kiemą bei palaistyti naujakurių rožių.

Skirtingų rūšių, spalvų ir potonių rožės, lyg tyčia, vėsią dieną buvo atstačiusios mažus dygius spyglius papilkėjusiam pasauliui. Norėdama paliesti apsunkusią gėlės galvą mergina įsidūrė į pirštą, nustebinta staigaus skausmo krūptelėjo ir žengė neapdairų žingsnį atgal, atsitrenkdama į pro šalį ėjusį nekalbų jaunuolį su lietaus vandens pilnu laistytuvu. Kliudytas trylikametis kluptelėjo, vanduo išsiliejo, rožės kotas, už kurio griebėsi griūvanti Gabriela, nulūžo. Prireikė kelių akimirkų ir abu vaikai dusliai atsiduso. Abu gulėjo rožių krūme priešingoje takelio pusėje, subadyti ir apsibrozdinę, permirkusiais rūbais, tačiau keistai žvilgančiomis akimis. Rausva lėtai virto kraujo raudonumo raudona, tačiau jiedu vis dar žvelgė vienas į kitą.

– Gabriela?

– Archeronai?

Judviejų kraujui nuo nubrozdinimų bei spyglių įgėlimų susiliejus, ir vieno, ir kito paauglio pelenų atspalvio plaukuose atsirado po keletą kraujo raudonumo sruogelių. Kartą taip jau buvo nutikę, kai įsimylėjėliai gyveno savo pirmąjį gyvenimą kaip dviejų didžiausių priešų vaikai. Tik tuomet sruogelės buvo rausvos. Tada, visai kaip dabar, du jaunuoliai susipažino apžiūrinėdami gėles, kai vaikinas buvo neseniai atsikraustęs į naują vietą. Tada jis atrado apleistą sodybą visai netoli namų, name be stogo augo daugybė skirtingų augalų, kurie taip žavėjo jautrios prigimties vaikiną. Narsus, savimi pasitikintis jaunuolis iškart sužavėjo ten sutiktą Gabrielą, o kai jis prisipažino meilėje, įteikdamas šešis tuzinus juodų rožių, merginos širdis susikrovė mantą ir išsikraustė į mylimojo kišenę. Jiedu mylėjo vienas kitą, kai dar buvo paprasti žmonės. Sužinoję, jog jų pradai skirtingi, jie prisiekė neleisią tokiems dalykams jų išskirti, o dabar jie susitiko ir vėl.

– Negaliu patikėti, tai tikrai tu! Tą naktį maniau, kad praradau tave amžiams, mano mėnuli...

– Na, mes iš tiesų pragyvenome ne vieną tūkstantmetį atskirti vienas nuo kito, - sukrizeno Archeronas. – Tačiau manimi nenusikratysi, aš rasiu tave, kad ir kur ar į kurį laiką tu nukeliausi.

Padėjęs atsistoti Archeronas surinko nulūžusias rožes, nukarpė jų kotelius ir įteikė Gabrielai. Dvi prie lango nosis prispaudusios moterys liko šokiruotos. Juk Gabriela nemėgo bendrauti su bendraamžiais, o Archeronas negalėjo pakęsti, kai kas nors kėsinosi į jo rožes! Tą akimirką dėl prasto apšvietimo ir saulės spindulių, žaidžiančių lange, nepastebėjusios plaukų pokyčių motinos, po kelių nepastebimai prabėgusių valandų, buvo patenkintos atsakymu, jog jiedu taip susibičiuliavo, kad net nutarė kartu paeksperimentuoti su išvaizda.

...

Tyliai duris užvėręs vaikinas atsiduso. Per trylika savo gyvenimo šioje šeimoje metų nei karto nėra bėgęs iš namų, o dabar, artėjant tryliktajam Gabrielos gimtadieniui ir abiejų mirčiai, jis turėjo sugalvoti, kaip neprižadinti jautriu miegu miegančio kario, kurį vadino tėvu. Išėjęs į gatvę pamatė jo jau laukiančią merginą. Archeronas spragtelėjo kairiosios rankos pirštais, pavirto dideliu, žemės spalvų žvynais padengtu drakonu. Susižavėjusi Gabriela atsargiai prisilietė prie jos link ištiesto sparno, vienas kitas žvynas ant drakono galvos, sparnų ir nugaros nusidažė rausvai. Žvėrimi virtęs vaikinas apglėbė mylimąją dviem priekinėmis letenomis, taip ją įkalindamas tarp savo ilgais ir beprotiškai aštriais nagais ginkluotų pirštų, suplasnojo sparnais ir pakilo aukštyn.

Tamsi, vėsi naktis leido grožėtis pilvą įtraukusiu mėnuliu, iš tolo it jonvabaliai mojančiomis žvaigždėmis ir į keistą, blankiai šviečiantį šešėlį susiglaudusiomis planetomis. Prakeiksmas ėmė pildytis, jiedu susitiko, vadinasi, ir Archerono tėvas privalėjo sukinėtis kur nors netoli. Jaunuolių tikslas buvo jį surasti, susitarti ir ilgai bei laimingai nugyventi paskutinįjį gyvenimą.

Ir Archeronas puikiai žinojo, kur ieškoti pasaulio valdovu save vadinančio vyro.

...

– Tu? Siūlai taiką man? – juokėsi vyras, išgirdęs Veruhamo karalaitės pasiūlymą. Jo užduotis buvo vilkinti laiką. – Mieloji, mažute... Mano sūnus tave čia atskraidino, supranti? Jis galėjo tave nužudyti, tačiau to nepadarė, nes aš prieš mirtį įsakiau jam tave surasti, ne paskersti. Visi ir visada man paklūsta, tu išimtimi netapsi.

Galvą nulenkęs vaikinas šypsojosi. Taip, jis susisiekė su tėvu, sutarė atgabenti merginą, žinojo, ką Maksimilijanas planavo, tačiau taip pat jis žinojo šiek tiek daugiau nei tėvas. Pavyzdžiui, kad Gabriela nebuvo tokia nekalta mergužėlė, kokia atrodė, kad ji slėpė mirtinai drakonams pavojingą ginklą, buvo informuota apie jos laukiantį pavojų bei turėjo drakonų karaliui artimą sąjungininką.

Veruhamo karalystės taisyklės buvo aiškios – nužudęs savo tėvą žmogus buvo pats nepatikimiausias iš visų. Nors po Maksimilijano mirties jaunuoliai ir sugrįš į pirmąjį savo gyvenimą, jų istorija bus žinoma visiems. Todėl Gabriela privalėjo apginti šeimos sostą pati, o Archeronas negalėjo pralieti tėvo kraujo.

Nekaltai nusišypsojusi mergina skėstelėjo rankomis, paskatino vyrą dar kartą pagalvoti, ar nebūtų praktiškiau jiems valdyti kartu. Maksimilijanui pradėjus juoktis Gabriela iš kišenės išsitraukė juodą rožę. Gražus žiedas buvo išmirkytas dilgėlių nuoduose, vienintelėje gamtoje randamoje medžiagoje, kuri buvo mirtinai pavojinga drakonams. Žingsnis priekin, staigus rankos mostas ir mirtina gėlė prigludo prie vyro kaklo – vienintelės rūbais neuždengtos kūno vietos. Nespėjęs suvokti, kas nutiko, vyras virto smulkaus smėlio krūvele ant grindinio.

– Tik tiek? – sutrikusi paklausė mergina. Ji tikėjosi kovos, bandymo gintis arba maldavimo padėti užnuodytam drakonui, tačiau viskas, kas liko, tai truputis smėlio? Ji šitiek metų laukė, kad jos priešas taptų pajūrio dalimi? – Archi, o kas toliau, kaip mes grįšime į savo laiką?

Atsisukusi pažvelgti į vaikiną Gabriela pamatė, kaip tuščia juoduma prarijo jo vaiskiai mėlynas akis. Jaunuolis šypsojosi pakreipęs galvą, žvelgė į merginą it grobuonis į naują savo auką.

– Archi... Kas vyksta? Kaip tu?

– Tu buvai mano juodoji rožė, o tėvas, kurį tu taip sėkmingai pašalinai iš mano kelio, tik kliūtis. Ne jis mus užkeikė, ne jo įsakymu mudu turėjome dar kartą susitikti, gražuole...

Grubiai pasodinęs merginą ant žemės ir surišęs rankas jai už nugaros vaikinas prisipažino, kad nors jo tėvas ir norėjo valdžios, nepakenkė savo šeimai. Nors nesutarė su raganiumi Gabrielos tėvu, nelemtąją prakeiksmo dieną jiedu pasirašė taikos sutartį bei planavo siekti bendro tikslo – vieningos valstybės – kartu. Maksimilijanas nepakenkė nei vienam mirusiajam. Jis tik pakvietė fėjų karį prižiūrėti šventojo kraujo ir taikos įžado pasirašymo ceremoniją. Tai jis, Archeronas, išskerdė savo bei mylimosios šeimą, pasirūpino, kad dar kartą susitiktų su mergina. Fėjų burtininkas paspendė spąstus ir pasirūpino, kad ne tik Gabriela, bet ir Maksimilijanas bei jis pats prisimintų, kas nutiko. Tikėjosi susitikti su drakonų karaliumi, rasti merginą bei sustabdyti princą. Akivaizdu, nespėjo.

– Archeronai, aš mylėjau tave! Kaip tu drįsai meluoti, žvelgdamas man į akis, kartoti, kad myli, žadėti nuostabią ateitį kartu?

– Ak, tu tokia kvaila... Visą gyvenimą augome kartu, tu matei mane kaip kaimyną, tačiau nė nepastebėjai, kaip aš žiūriu į tave. Tada netoli mūsų atsikraustė tas kvailys Archeronas. Tobula, kaip vėliau paaiškėjo, maišyto kraujo fėjų ir drakonų šeima. Tai jį tu pamilai, tai jis buvo tas, kuris dovanojo tau juodas rožes, tai jis žadėjo visas tas nesąmones... Aš buvau tikras drakonas, o jis drakono ir fėjos sūnus. Stipresnis nei aš, tačiau tikrai nevertas drakonų karaliaus sosto, - pasakojo vaikinas. – Supratęs, kad pamilai jį, aš radau raganą, kuri pakeitė mudviejų išvaizdą. Jis atrodė kaip drakono sūnus, kurio tu nepastebėjai, o aš gavau dailų jo veidelį. Tai jis buvo tas fėjų burtininkas, dėl kurio mes ir vėl susitikome.

Nustebusi Gabriela žvelgė į jaunuolį ir prisiminė, kas jis buvo iš tiesų. Ne, ji nepamiršo netoliese gyvenusio bičiulio, su kuriuo augo, tiesiog visą laiką septyneriais metais vyresnis jaunuolis elgėsi su ja lyg su seserimi ir ji niekada nematė jo kaip potencialaus mylimojo. Jie buvo artimi, tačiau kitaip.

– Darmarai, atrišk mane. Pasikalbėję mes viską išspręsime ir sugalvosime, kaip išplaukti iš kilusio chaoso potvynio. Pasitikėk manimi, kaip pasitikėjai, kai buvome vaikai savo gyvenimuose...

– Pasitikėti moterimi, pamilusia kitą, kai aš sekiojau it šunytis paskui ją nuo tada, kai jai buvo trylika? Verčiau jau pats nužudysiu tave nei leisiu sugrįžti pas tą sraigės išnarą!

Vaikino balsas nuaidėjo tuščiame urve. Atsimušęs į sienas garsas aimanuodamas sugrįžo pas du žmones, žvelgiančius vienas kitam į akis. Nei vienas iš jų nepastebėjo trečiosios gyvybės tol, kol nudegimo randais padengta ranka nečiupo už jaunuolio gerklės ir neapvijo virvės aplink kaklą. Parklupdęs Archerono kūną pasisavinusį vaikiną svečias ištarė burtažodį.

Užmiršk, sugrįžk, apsisuk ratu,

Jei prireiks, pasiimk mane kartu,

Prakeiksmą grąžink tik tam, kurs to vertas,

Lai sustoja piktasis likimo svertas,

Aš įsakau ir tau, ir sau, visiems,

Paklūsti burtams tik maniems!

Juodos jaunuolio akys virto rudomis, veidas ėmė keistis, nudegimo randai ant kūno sugrįžo ten, kur buvo prieš daugybę metų. Už surištojo nugaros stovėjęs jaunuolis atgavo mėlį savo akyse, plati šypsena išvydus ilgus šviesius Gabrielos plaukus ir samanų žalumo akis nutvieskė jo veidą. Randas pradėjo trauktis, greitai išnyko, atidengdamas juodos rožės tatuiruotę. Šviesiai rausvos sruogelės Gabrielos plaukuose sublizgo, dar kelios nusidažė melsvai. Tas pats nutiko ir jos išgelbėtojui, jos Archeronui. Mergina prisiminė mylimojo pasakojimus, jog rožinė – tai meilė, mėlyna – pergalė kovoje.

– Dvidešimt trejų gal ir negalėjau tavęs apginti, bet trylikos tūkstantmečių tai tikrai padarysiu, Gabriela.

Surištas drakonas nulenkė galvą ir atsiduso. Net karališkosios šeimos paaukojimas nepadėjo jam sulaukti mylimos merginos dėmesio. Vos tik Darmaras suprato pralaimėjęs, trijulė sugrįžo į Maksimilijano namų svetainę. Surištas drakonas klūpėjo ant grindų, raganaitė švelniai prigludo prie mylimo fėjų burtininko. Archeronas spragtelėjo pirštais, pavirto drakonu su juoda rože nasruose. Nusijuokusi Gabriela dar kartą apkabino mylimąjį ir paėmė juodąją rožę – naująjį taikos Veruhamo karalystėje simbolį.

– Na, gerbiamasis fėjų burtininke ir drakonų prince, ar skelbsime taiką?

– Ir taiką, ir vestuves, ragana mano! – priglaudė merginą arčiau savęs Archeronas.

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Privalu pastebėti, kad į temą atsakyta. Įtrauktos net smulkios paveikslėlio detalės, matosi, kad kūrinys buvo skirtas būtent šiam konkursui.

Reikia pripažinti, kad tai vienas iš nedaugelio gautų apsakymų, turintis tiek pradžią tiek pabaigą ir išbaigtą mintį. Nors autorės mintys dėstomos gan chaotiškai ir painiai, paskaičius visą istoriją susideda gan neblogas, nors ir netvarkingas vaizdas.

Tekstas sunkiai skaitomas, labai dažnai reikia skaityti kelis kartus, kad suvoktum perteikiamą mintį. Kartais atrodo, kad autorės galvoje tiek idėjų, kad ji galėtų parašyti tūkstančius istorijų, bet bando visas jas išreikšti vienu sakiniu ir tuomet gaunasi chaosas. Tad patarčiau susikaupti ir išgryninti pagrindinę sakinio mintį. Taip tekstas taps sklandesnis, šiltesnis ir labiau suvokiamas skaitytojui.

Pasaka/ nepasaka nematyta, negirdėta istorija. Čia naudojami kai kurie labai populiarūs fėjų pasaulio elementai (fėjų bendruomeniškumas, taikumas miestai ir burtų galybė), kelios standartinės pasakų klišės (dėjo burtą, bet “pakoregavo” - miegančioji gražuolė), bet pati istorija tikrai originali ir nestokoja netikėtų posūkių. Šaunu.

Liūdna, bet čia veikėjai, kaip pilkos pelytės, arba išdygsta iš po žemių ir tampa didvyriais, nors jokios emocinės vertybės prieš tai nesukūrė, arba iš pilkų paauglių tampa gudragalviais, keista autorės pozicija, nes tokie šuoliai labai nenatūralūs ir atbaidantys. Todėl rekomenduočiau įdėti daugiau darbo perteikiant personažų vidinį pasaulį. Žinoma, kad tinkamą pasirinkimą galėjo riboti nurodyta teksto apimtis.

Tikrai noriu padėkoti autorei už didelį įdėtą darbą.

Skirmantė.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad beveik pavyko susitvarkyti su užduotimi ir šis kūrinys labai arti trumpojo kūrinio žanro. Kūrinys turi pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Visgi, kaip trumpam kūriniui siužeto linijų buvo gerokai per daug, ir būtent tai manau autorei pakišo koją. Turėti plačią fantaziją yra puiku, dabar reikia išmokti ją suvaldyti ir atsirinkti tai, kas svarbiausia. Pavardinsiu kiek linijų buvo: žmonės supranta, kad turi pradą; pasaulio griūtis; trys atskiros rūšys; bandymas pasidalinti (suvienyti pasaulį), prakeiksmas; kerštas; meilė. Dėl tokios gausos, visur pritrūko informacijos, nes jei išpildyti šias potemes iki galo, šešių puslapių jau nebeužtektų. Pvz.: trūko aprašymo, kaip tas pradas pasireiškia, ar keičiasi išvaizda (ypač drakonų, nes ilgai nesupratau ar jie vis dar kaip žmonės atrodo), kokiomis sąlygomis keičiasi. Apie pasaulį – nebeaišku išties koks tas gyvenimas, nes vėliau buvo minima apie mišrias šeimas; Kerštas – taip ir nežinau kokia to keršto prasmė, na pralaimėjo jis kovoje, o kas pasikeitė, kad tie vaikai buvo užburti, net jei linija ir pasikeičia ir to norėjo sūnus, klausimas lieka tas pats – kam? Tai visi miršta, o karalius gyveno tūkstančius metų? Ar visi nemirtingi ir tik tie vaikai užkerėti mirdavo? Žodžiu, kad ir kokia audringa vaizduotė, kartais gerai atsikvėpti, ir pagalvoti gal visgi, mažiau yra daugiau.

Sakinukai. Jie tikrai tikrai per ilgi. Duosiu pvz. bet ten visas tekstas tokių sakinių.“ Mergaitės kūne įkalinta moteris atrodė lyg dvylikos, teoriškai taip ir buvo – šioje šeimoje ji praleido dar tik dvylika metų, bet iš tiesų ji buvo prieš tūkstantmečius nužudyta bei prakeikta raganaitė, nukentėjusi nuo valdžios ištroškusio drakono rankos.“ Na ji nėra moteris, nes ją nužudė dar būnant mergaite, ir net jei ji atgimdavo daug kartų ilgiau nei trylika metų negyveno. Informacija kartojama, skaitytojas prisimena, kad ji ta raganaitė, nereikia to vėl sakyti. Galima būtų sakyti pvz. „Raganaitė jau pametė skaičių kelintą kartą atgimė. Tūkstančius metų ji buvo pasmerkta vis iš naujo gyventi dvyliką metų. Ir nors ji atrodė lyg niekada neužaugantis vaikas, širdyje jautėsi moterimi, pragyvenusia daugybę skirtingų gyvenimų.“ Dar gali pridėti emociją, kaip dėl to jautėsi: pavargusi, išsekusi, ar norinti kovoti, tai jau autorei spręsti kokia jos veikėja. Kas beje ir buvo problema. Pritrūko veikėjų atskleidimo, ir va tokios mažytės detalės apie jų veiksmus jau padėtų juos pažinti.

Veikėjai yra labai svarbi kūrinio dalis. Šiuo atveju linijos pasukimas, kur ne karalius, o jo sūnus buvo tikrasis blogiukas buvo neišpildyta. Negalima taip visiškai, be jokių detalių daryti. Tai nesukelia skaitytojui norimos emocijos – nuostabos. Turi būti kad ir mažos užuominos. Pvz nieko visiškai apie tą vietą, kur karalius nužudo ir prakeikia vaikus nebuvo, kad jis ten jau sutartis taikos pasirašinėjo, kyla klausimas, tai kuriuo laiku tai vyko ir ko jis juokiasi kai Gabriela siūlo taikiai viską išspręst? Norint nustebinti skaitytoją, negalima aukoti logikos. Galima buvo palikti paslaptyje, kas juos ten nužudo ir prakeikia, pvz tik Gabrielos galvoje palikti tai, kad ji taip mano, kad čia karalius.

„Gabriela paklusniai nusekė paskui motiną iki šonu prie jos namo prisiglaudusio pastato.“ Labai keistas sakinys ir skaityt reikėjo daug kartų, kad suprasti. Tokius reiktų suskaldyti ir bus žymiai aiškiau. „Greitai davęs instrukciją, kaip patekti į svetainę, vyras išlėkė darban“ . Aš spėju ten paprastas namas, ne kokia pilis, tai nežinau kokios ten instrukcijos reikia surasti svetainę, tuo labiau, kad juk tame name dar viena moteris buvo, ar ir ji nerasdavo savo svetainės be instrukcijos :D?“ Nereikia tokių dalykų, žinau, kad čia tarsi spaudimas aprašyti aplinką, kad skaitytojas suprastų, bet šiuo atveju namas nebuvo svarbus, tai aprašinėti jo nereikia.

Ir paskutinė pastabėle, tai palyginimai ir metaforos. Jos yra gerai, bet nereiktų perspausti. „taip ją įkalindamas tarp savo ilgais ir beprotiškai aštriais nagais ginkluotų pirštų,“ Įkalindamas tarp pirštų ilgais nagais. Užtektų. Ginkluotų pirštų, tikrai ne. „grožėtis pilvą įtraukusiu mėnuliu“, nežinau kodėl, bet ne, juokingai tiesiog skamba, gal tiktų kokiai vaikiškai knygutei. „blankiai šviečiantį šešėlį“. Šešėliai tikrai nešviečia, tam jie ir šešėliai.

Užteks patarimų manau. Autorė tikrai turi be galo plačia vaizduotę, kuri kaip banga ją neša, ir dar šiek tiek prireiks laiko, kad tą bangą suvaldyti. Bet tikrai tikiu, kad sulauksim dar daug nuostabių istorijų, to ir linkiu iš visos širdies.

Ligita.

Tema atskleista, panaudotos detalės, tačiau nesupratau iš kurios akimirkos tas paveikslėlis. Ar su tuo apsimetėliu ar su jau tikru, nes abu į drakonus pavirsta. Trumpo kūrinio struktūra yra, pabaiga aiški ir apčiuopiama - tai pliusas. Tik pasaulio kūrime palikta daug neaiškumu.

Šio kūrinio pagrindinis minusas – logikos trūkumas tiek veikėjų veiksmuose, tiek pasaulio kūrime.

Pasaulio kūrime neaiški pati mintis – kaip ten suprato, kad žmonėse yra pradas, ar jis visą laiką buvo ir tik dabar pastebėtas? Kodėl taip nutiko, kad tas pradas užvaldė?

Nesupratau Maksimilijano plano prakeikti du jaunuolius (o princas juk iš savų). Kuo vis mirštantys jaunuoliai gali pasitarnauti jo idėjai, kad drakonai yra geresni už visus? Paskui paaiškėja, kad čia ne jo planas buvo, bet to princo, tačiau tai vis tiek nepagrindžia motyvų.

Iki galo nesupratu, ar tie drakonai atrodo, kaip drakonai, ar jie yra žmonės, turintys drakono pradą? Ar jie gali pavirsti drakonais? Tai kodėl tada ta mergina nepavirto, nes naujausiame gyvenime ji irgi drakonė. Ir jeigu tie nuodai kenkia visiems drakonams, kodėl jai nepakenkė? Ir tada kodėl Archeronas, tas tikrasis, jeigu yra fėjūnas, virsta drakonu?

Vaikinas sako, kad ras ją, kad ir kur ji bus, bet per tuos dvylika gyvenimų nerado. Nesuprantu, ar jie žinojo apie vienas kito prakeiksmą ar ne? Jeigu ne, tai per mažai nustebo susitikę, o jeigu žinojo, kodėl neieškojo kas kartą? Gale paaiškėja, kad jis žinojo, nes pats padarė, bet vėl – koks jam tikslas 12 kartų mirti ir su ja net neusitikti per tuos gyvenimus.

Archerono išdavystė yra netikėta, tačiau tik sukelia dar daugiau klausimų dėl logikos. Ką jis iš to gavo? Ar tik 12 gyvenimų mirdamas galėjo pasiekti, kad kažkas nužudytų jo tėvą? Arba jeigu čia dėl meilės, tai gal būtų užtekę tik tą išvaizdą pasikeisti? Manau buvo geresnių variantų. Ir fui, jam buvo 20, o jai trylika ir ten jis baisiai įsimylėjo? Būčiau atsargesnė su tokiu amžiaus skirtumu (nepilnametė - pilnametis), kvepia pedofilija.

Tai žmonės-drakonai gyvena ilgai? Nes 12 gyvenimų po 13 metų 156 metai. Tai juos prakeikęs drakonas dar gyvas?

Visumoje tekstas tvarkingas. Gramatinių ar skyrybos klaidų nebuvo arba buvo mažai.

Tikiu, kad autorė turėjo plačiau sugalvojus ir galbūt net yra atsakymai į mano užduotus klausimus. Vis tik tuos atsakymus ir elgesio priežastis bei pasaulio logiką skaitytojas turi suprasti, man šiuo atveju nepavyko. Rekomenduoju visada gerai apgalvoti, kodėl veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – ar jo tikslui pasiekti nebuvo kitų, paprastesnių variantų? Kas veikėją motyvuoja, kuo jis grindžia savo elgesį. Nesakau, kad negali būti kvailų, neapgalvotų ar emocingų poelgių – tikrai gali ir jų ne reikia. Bet skaitytojas turi suprasti.

Veikėjai mažai atsiskleidžia, arba kitaip sakant atsiskleidžia tik labai stereotipiškai. Gera mergaitė, suktas princas ir blogas karalius.

Bendrai žiūrint vaizdinga kalba ir išsireiškimai. Tekstas tvarkingas. Buvo vietų, kur privertė šyptelti. Prajuokino, kad tas jaunuolis vertina kaimynės ir mamos mados pajutimą. Jeigu vertina, matyt jam tas svarbu 😊. Sraigės išnara – labai patiko išsireiškimas :D

Pliusas, kad kūrinio pabaigoje pasikeičia blogietis – tai buvo netikėtumas.