Gynėja

Gynėja

Jie atėjo naktį. Nudažė padangę ugnies liežuviais ir pagirdė išdžiūvusią žemę krauju. Nesigailėjo nei kūdikių, nei moterų, ginančių juos savo kūnais. Pirmiausia nužudė vyrus. Staigiais judesiais rėžė jiems gerkles, kol liepsnų spindesį ašmenyse paslėpė kraujo raudonis. Mes bėgom nesustodamos. Bijojau, jei atsisuksim atgal, daugiau nepajėgsim žengti nei žingsnio. Mūsų kaimas, mūsų gyvenimas nyko mums už nugaros.

Nepalikt nei vieno gyvo! Įsakymą atliepė skardus aidas, ir tą pačią akimirką pievoje pasklido deglų šviesos. Suspaudžiau Eros ranką ir pasileidau dar greičiau. Plaučiai degė trūkdami oro, o žolės kuokštai painiojosi po kojomis. Era neištvėrusi susmuko, bet deglai nenumaldomai artėjo. Griebiau jos kūną į glėbį, negalėjau sustoti. Žinojau, išsigelbėsim tik pasiekusios upę.

Krantą juosiantys krūmai tankėjo, aštrios šakos braižė veidą ir rankas, bet priešų žingsniai girdėjosi vis arčiau. Dar keli grėsmingi šūksniai, ir mano nugarą apšvietė deglo šviesa. Negalėjau dvejoti nei sekundės, įsibėgėjau ir šokau nuo šlaito tiesiai į negailestingą srovę. Spaudžiau Erą prie savęs, iš paskutinių jėgų yriausi laisva ranka, bet srovė buvo per stipri... Pasaulis akyse aptemo.

Tas kvapas... Salstelėjęs. Primenantis džiovintus gėlių žiedus. Ir karštis, iš kur toks karštis? Norėjau pramerkti akis, bet neįstengiau. Vokai tapo švininiai, o kiekvienas jų krustelėjimas atsiliepė aštriu galvos skausmu. Širdis pradėjo plakti greičiau, kviesdama sąmonę pabusti. Era. Dieve mano, kur Era?! Išgirdau prislopintus balsus, tarsi vis dar būčiau panirusi po vandeniu.

– ­Ar tu suvoki, kaip tai pavojinga? Gal jas kas nors sekė?

– Pasigailėk jų, Darai. Mergaitė dar visai jauna.

Mergaitė? Turiu surasti Erą.

– Kur ji?.. Kur mano.. dukra?

Sutelkiau visas jėgas ir pamėginau pasikelti ant rankų. Vos tik atrėmiau dešiniąją, skausmas pervėrė lyg durklu, ir sudejavusi kritau atgal. Bet netikėtai pajutau švelnų kutenimą, lyg mano odą brauktų ilgi ūseliai. Pasukau galvą, prie mano skausmu degančios rankos prisiglaudusi gulėjo ūdra. Keista, pagalvojau, skausmas rimsta, ir vėl nugrimzdau į neramų miegą.

Kai pabudau, saulė jau buvo aukštai. Negalėjau patikėti, kad skausmas dingo. Kūnas buvo lyg naujas. Glosčiau rankas, krūtinę, veidą, nei vieno įbrėžimo. Kiek laiko šitaip gulėjau? Ir kur aš atsidūriau? Turiu surasti Erą. Pašokau iš lovos ir greitu žvilgsniu nužvelgiau kambarį. Nepanašu, kad būtume nelaisvėje. Šviesus kambarys, nukarstytas džiovintais žolių kuokštais. Jo viduryje didelis medinis stalas, nukrautas dubenimis ir grūstuvėmis.

Priėjau prie lango ir atsargiai pažvelgiau pro kraštą. Plati žalia pieva, veikiau girios proskyna, pilna laukinių gėlių. O jos pakraštyje - būrelis vaikų, susėdę medžių pavėsyje. Tarp jų maža šviesi galvytė.. Era! Išlėkiau pro duris šaukdama jos vardą. Era atsigręžė, ir jos veidas nušvito šypsena. Puolėme viena kitai į glėbį, ir pajutau, kad širdis pagaliau nurimo.

– Matau, puikiai padirbėjai, Eiva, – prie mūsų artinosi moteris su ūdra ant pečių. Galėjau prisiekti, kad ūdros kailis saulėje švytėjo.

Staiga suvokiau, kad net neįsivaizduoju, kur atsidūrėme ir kas šie žmonės. Pastūmiau Erą sau už nugaros, o tai pastebėjusi jaunoji moteris sustojo ir iškėlė rankas.

– Nesijaudink, nelinkim jums nieko blogo.

– Nebent į mūsų kaimą atviliosit karius, – man iš kairės stovėjo aukštas vyras, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Jis pats atrodė panašus į karį, o aplink jo kojas ratus suko tikrų tikriausias vilkas. Didžiulis, pilkas, švytintis vilkas.

– Mama, viskas gerai. Jie mumis pasirūpino, - Eros akyse nemačiau nei kruopelės baimės.

– Mano vardas Kena, o čia mano ūdra Eiva. Tas stuobrys tolėliau – Daras. Pasistenk nekreipti į jį dėmesio. Kartais į savo pareigas jis žiūri pernelyg rimtai.

Kena priėjo ir nesidrovėdama mane apkabino.

– Marta, sveika atvykusi į Rivenvudą.

Atrodė, kad nevalgiau kone savaitę, o tokio skanaus maisto gyvenime neragavau. Žalumynai, žirneliai, pupos, man niekad neregėti prieskoniai ir net valgomi gėlių žiedai. Rijau pamiršusi kramtyti, o Kena sukinėjosi virtuvėje kaisdama mums arbatą. Ji pasakojo apie Rivenvudą, apie juos globojančią girią, slepiančią kaimą nuo pašalinių akių, ir apie jo gyventojus, jau ilgus amžius gyvenančius šioje atsiskyrusioje bendruomenėje. Visada galvojau, kad tai tik legendos. Apie žmones, užmezgusius tokį ryšį su gamta, kad susijungė net jų sielos. Pasirodo, tai tiesa. Kiekvienas gyvūnas Rivenvude – tai gyva, vaikščiojanti ir kvėpuojanti žmogaus siela. Elniai, kiškiai, lokiai, paukščiai, vilkai, visi jie negrįžtamai susijungę su savo žmogumi. Vos Rivenvude gimus kūdikiui, jo siela pašaukia savo sargą, ir nepalieka jo iki pat paskutinio atodūsio.

– Ar tai tiesa, jie stebuklingi? – paklausiau Kenos.

– Gal jums tai ir stebuklas, mums tai tiesiog girios dovanos. Štai Eiva padeda man gydyti sužeistuosius. Daro vilkas Aki be galo stiprus ir sugeba bet kur išlikti nepastebėtas, todėl jie mūsų žvalgai ir gynėjai. Čia kiekvienas turi savo vietą.

– O kaip mes? Mes čia neturim vietos. Mes niekur nebeturim vietos... – Mano balsas užlūžo. – Jie nužudė visus. Nužudė Arijų...

Kena padėjo arbatžolių kuokštą ir uždėjo savo delną ant manojo.

– Visa giria jaučia jūsų skausmą, bet, deja, šitų žaizdų nepagydys net Eiva. Turi išgedėti vyro, o mergaitė – tėvo. Aš stengiuosi kaip tik galiu, ruošiu stipriausius žolelių mišinius, bet ji kas naktį pabunda klykdama iš siaubo.

– Ne, tėti, ne...

– Tai tik košmaras, Era, pabusk!

– Karalius ieško... Galia bus jo... Bet kokia kaina...

– Era... pabusk, Era.

– Jie artinasi... Jie mus suras...

Eros krūtinė kilnojosi, jos kvėpavimas buvo toks greitas, kad plaučius vos pasiekė oras. Pirštai gniaužė antklodę, o galva trūkčiodama sukiojosi į šonus. Judesiai greitėjo, kol galiausiai iš gerklės gilumos išsiveržė kurtinantis klyksmas. Era staigiai atsisėdo ir atsisuko į mane išgąsčio pilnomis akimis.

– Mama, karalius ieško Rivenvudo.

Tyliai niūniavau ir švelniai glosčiau Eros galvą, kol įsitikinau, kad ji vėl paniro į gilų, ramų miegą. Bet pati nebepajėgiau užmigti. Išlipau iš lovos, apsisiaučiau skara, ir išėjau pro duris. Beveik švito. Basos kojos jautė vėsią rasą, o aplink girdėjosi vien bundančių girios paukščių balsai. Buvau visai viena po brėkštančiu vasaros dangumi. Ir liksiu viena... Ašaros išsiveržė tokia jėga, turėjau delnu užspausti burną, kad nepravirkčiau balsu. Suklupau ant žemės ir raudodama suleidau pirštus į žolę. Galvoje vaizdai trankėsi vienas į kitą – Arijaus kaklu varvantis kraujas, jo baimės iškreiptas paskutinis žvilgsnis, manęs link artėjantis kruvinas durklas, Eros spyris kariui į koją, šuolis per langą, pieva, upė...

Kūnas neatlaikė, ir aš visiškai susmukau ant žemės. Gulėjau užsimerkusi ir leidau ašaroms džiūti. Galėjau daugiau ir nebejudėti, likti sustingusi visą amžinybę, kol mirtis teiksis grąžinti mane pas jį. Bet pajutau priglundant švelnų, šiltą kūną. Didžiulis vilkas susirangė šalia ir padėjo galvą man ant krūtinės.

Mama sakydavo, kad skaudančią širdį gali išgydyti tik užimtos rankos. Paklausiau Kenos, kuo galime būti naudingos, ir išsivedžiau Erą rinkti uogų ir grybų. Vaikščiojome po girią, susikabinusios rankomis, ir gėrėjomės žaliais girios takais. Medžių šakos tarytum gyvos traukėsi iš kelio, o už nugarų vėl susiliedavo paslėpdamos mūsų žingsnius. Nenuostabu, kad Rivenvudo iki šiol niekas nerado. Jį saugo net pati giria.

Era patempė mane už rankos tiesiai į krūmynus.

– Ką darai? Išklysim iš tako ir nerasim kelio atgal.

– Pasitikėk giria, mama, – ji sužybsėjo akimis ir pasileido bėgti.

Smulkios šakelės traukėsi jai iš kelio, ir aš neturėjau kitos išeities tik sekti paskui. Era skuodė taip greitai ir užtikrintai, kad negalėjau nei sekundei nuo jos nuleisti akių. Staiga širdį sukaustė baimė, tos pragariškos nakties prisiminimai. Mes vėl bėgam, nematau nieko aplink, tik pro akis slystančią žalumą. Dar akimirka ir nebegalėsiu įkvėpti, dar sekundė ir panirsiu po vandeniu.

Bet sustojau vietoj minkštos žolės pėdą pastačiusi ant akmens. Akmenuotas krantas atsirado tarsi iš niekur, juk mes ką tik buvome pačioje girios glūdumoje. Nepatikliai atsisukau atgal ir negalėjau patikėti savo akimis. Tankių krūmų neliko nė ženklo. Už nugaros į viršų kilo nuožulnus girios šlaitas, nusėtas paparčiais ir nulinkusiais medžių kamienais. Visiškai įprastas upelio kranto vaizdas. Nieko panašaus į negailestingą srovę, pasiglemžusią mus tą naktį.

Pasilenkiau ir vis dar pasimetusi priglaudžiau savo delną prie vėsaus samanoto akmens. Lyg ta vėsa galėtų atgaivinti ir girios sujauktas mintis. Pavieniai saulės spinduliai skverbėsi pro medžių šakas ir nudažė upelį auksu blizgančiais blyksniais. Atrodė, viskas aplink nurimo, nesigirdėjo nei paukščių, nei vėjo. Tik nesibaigiantis vandens čiurlenimas.

Era strykčiojo nuo akmens ant akmens ir rankiojo mažyčius gėlių žiedus, o aš tik dabar pastebėjau, kad krantas spalvotas kaip vaivorykštė. Gėlės buvo nepanašios į jokius iki tol matytus augalus, žiedlapiai tokie gležni, kone peršviečiami, bet švytintys įvairiausiais atspalviais. Era merkė juos į vandenį, trynė tarp pirštų, ir tepė spalvotą košę ant sausų akmenų. Priėjusi pamačiau, kad taip ištapytas visas tolimesnis krantas. Toliausiai esantys akmenys sutepti griežtais rėžiais, ryškiai oranžiniais, tamsiai raudonais, beveik juodais. Sudrebėjau. Lyg žiūrėčiau į liepsnas ir kraują. Bet rausvi potėpiai palengva virto gelsvais, švelnesniais, kol perėjo į sodriai žalius, primenančius žolynus ir girią. O visai šalia, man po kojomis Era tapė ryškiaspalvius gėlynus, lėtai susiliejančius į sodrią spalvotą dėmę, kurios forma po truputį ėmė priminti sparną.

Staiga nugara perbėgo šiurpas. Aiškiai pajutau, kad mes ne vienos. Mus kažkas stebi. Atsisukau, o iš girios glūdumos į mane žvelgė didžiulis vilkas.

Daras žengė iš šešėlių, o Aki atsekė jam iš paskos. Saulės spinduliuose jų akys skleidė keistai auksinę šviesą. Nepalaužiamą, tvirtą, kovotojo dvasią. Pajutau kylančią baimę. Jo tvirtos rankos, prie klubų prikabintas durklas, visas stotas tiesiog dvelkė kariu.

– Ji ateina čia jau kelias savaites, – Daras nužvelgė Erą, tupinčią ant kranto ir gėlių žiedais dažančią sau plaukus. Jo žvilgsnio griežtumą akimirkai pakeitė liūdesys, bet susitvardęs tęsė. – Aš saugau šią girios dalį.

– Gali pasirodyti, kad mus seki. Bent jau tavo vilkas.

Aki nejudėdamas stovėjo šalia, bet mintyse vis dar galėjau justi jo šiltą alsavimą sau ant krūtinės.

– Atrodė, kad tau praverstų paguoda.

Mano baimę pamažu keitė stiprėjantis pyktis. Ką karys gali žinoti apie paguodą? Argi jo užduotis ne griauti, naikinti ir žudyti, slepiantis po žodžiu „saugoti“? Argi ne šios rankos laikytų deglą, argi ne tokiu pačiu durklu varvėtų kraujas? Nurijau gumulą gerklėje ir pasitraukiau toliau bent per žingsnį.

– Marta, aš nesu tavo priešas, ir ne tu viena žinai praradimo skausmą.

– Ką tu žinai?! Ar tavo gyvenimą paleido pelenais? Ar tavo vaikas klykia iš siaubo naktimis, sapnuodamas žygiuojančias karaliaus armijas?!

– Ką tu pasakei? – Daras griebė mane už pečių, o jo akys išsiplėtė iš išgąsčio.

– Ji tiesiog sapnuoja...

– Tai ne košmarai, tai – vizijos. Pranašystė pildosi..

Pranašystė? Vizijos? Norėjau ginčytis, kad ji tik maža mergaitė, bet tą akimirką per girią nuaidėjo pavojaus trimitas.

Pirmiausia pamačiau dūmus. Jie kilo į giedrą dangų, slėpdami saulę. Liepsnos jau glemžėsi tolimiausių trobų stogus, o ausis siekė riksmai. Pilni kovos, pykčio ir nevilties. Dieve mano, tai kartojasi. Sustingau negalėdama pajudėti. Ką mes darom? Reikia bėgti. Reikia slėptis! Bet Daras jau buvo toli, jo kardas blykčiojo šviesoje, o Aki nardė aplink ir aštriais nasrais plėšė karių gerkles. Norėjau griebti Erą ir tempti tolyn į girią, bet ji išsisuko iš mano gniaužtų.

– Mama, aš nebegaliu bėgti.

Ji pažvelgė į mane vos akimirką, bet spėjau jos akyse išvysti tą pačią keistą auksinę šviesą. Era brovėsi per nuolaužas ir kovoje susipynusius kūnus - žmones, nasrus, nagus ir plunksnas. Ji bėgo prie motinos su kūdikiu ant rankų. Moteris klūpėjo ir spaudė glėbyje gležną kūną, susuptą vystykluose. Prie jos kojų iššiepusi dantis stovėjo lapė su išsigandusiu lapiuku prie šono.

Era griebė pirmą pasitaikiusį akmenį ir sviedė į prie jų besiartinantį karį. Akmuo pataikė tiesiai į šalmą, priversdamas atsisukti. Jo akys šalmo plyšyje degė įsiūčiu, o ranka, spaudžianti kardą, drebėjo. Era pasiekė savo, karys nusisuko nuo motinos ir ėmė artintis prie jos. Ji traukėsi atatupsta, bet koja užkliuvo ant smilkstančio rąsto, ir krito ant nugaros. Karys kreivai išsišiepė ir pagreitino žingsnį. Iškėlė ašmenis aukštai virš galvos ir kirto.

– Neeee! – spėjau tik suklykti, kai staigus oro gūsis nubloškė visus ant žemės.

Erą gaubė tamsus šešėlis. Pakėliau akis, bet tarp dūmų ir saulės atspindžių įžiūrėjau tik didžiulius sparnus. Gūsiai vis kartojosi. Tokie stiprūs, kad vos įstengiau pakelti galvą. Karys tysojo iš baimės išplėtęs akis. Padaras sukliko nežemišku balsu, ir nuo to garso giria sudrebėjo.

Atsitraukt! Atgal! Aplink girdėjosi šūksniai, o sutrikę kariai šliaužė tolyn. Kurie tik įstengė atsistoti pasileido bėgti, baimingai sukiodamiesi atgal. Padaras sukliko dar kartą, ir paskutinis gyvas likęs karys dingo tankmėje.

Staiga viskas aplink nutilo. Didžiuliai sparnai nustojo plakti orą, o grėsmingi nasrai prasivėrė. Paklaikusi puoliau šliaužti Eros link, bet srovė vėl bloškė mane ant žemės. Negalėjau patikėti, padaras siurbė į save liepsnas. Gaisras geso, dūmai sklaidėsi, ir vėl ėmė ryškėti žydras dangus.

Didžiulis gyvūnas lėtai nusileido, suskleidė sparnus ir prisiartino prie Eros. Mano dukra atsistojo ir be lašelio baimės prisiglaudė prie milžiniškos drakonės galvos.

– Gynėja... Saugotoja... – šnabždėjo nuostabos pilni balsai, o aš taip ir nesugebėjau pakilti.

Rodos, laikas sustojo. Mačiau tik savo mažą mergaitę išsidraikiusiais gėlių spalvos plaukais. Ji buvo tokia rami. Akys palaimingai užmerktos, o rankų judesiai lėti ir švelnūs. Lyg glostytų ką tik gimusį kačiuką. Bet didžiausią nuostabą kėlė tai, kad drakonė jai atsakė tokia pat ramybe. Stovėjo nejudėdama ir leido glostyti didžiulę savo kaktą, kartais mieguistai primerkdama akis.

– Jos vardas – Zafira, – pagaliau prabilo Era, ir visi aplink ėmė klauptis ant kelių. Rivenvudo gyventojai žvelgė į jas lyg į šventąsias.

Norėjau atsistoti, bet kojos manęs neklausė. Norėjau sušukti Erai pasitraukti tolyn, bet suvokiau, kad tą akimirką pasaulis pasikeitė. Mano mergaitė nieko nebijo. Mano mergaitės siela tvirtesnė už būrius karių. Mintyse vėl plūdo tos lemtingos nakties vaizdai, tik šįkart mačiau juos kitu žvilgsniu. Ji nenorėjo bėgti, Era norėjo likti. Ginti tai, kas jai brangu. Jei mano baili siela ir galėtų prisišaukti savo pavidalą, atsilieptų ne kas geriau nei maža virpanti pelė. O Zafira... Tvirta, didžiulė ir galinga. Bet jos akyse nei krislo keršto, tik auksinė šviesa, ant jos žvynų nei lašo priešų kraujo, tik gyviausi žiedų atspalviai.

Kena klūpėjo šalia ir valė prie mano kaktos pridžiūvusį kraują. Ūdros nebuvo matyti šalia, ji padėjo sunkiau sužeistiems. Kaimelio aikštė buvo pilna nuolaužų ir nuodėgulių. Kai kurie vis dar smilko, primindami praėjusį siaubą. Žmonės vaikščiojo aplink prislėgti nuovargio, bet jų žvilgsnyje neįžvelgiau baimės, veikiau tylų ryžtą atstatyti savo namus. Nežinojau, ar užteks jėgų susikaupti ir išsiaiškinti, kas čia vyksta, bet nebeįstengiau ilgiau tylėti.

– Gynėja? – garsas iš mano burnos ištrūko silpnas ir trūkinėjantis, lyg būčiau nekalbėjusi savaitę.

Kena sustojo ir nusivalė kruvinas rankas į purviną skepetą. Atsikvėpė ir pakėlė į mane savo melsvas akis.

– ­Tai sena Rivenvudo legenda, kurią mums pasakodavo prieš miegą vaikystėje. Nors kai kurie ja tikėjo ir vadino pranašyste, – Kena nutilo ir nusuko žvilgsnį į šalį, lyg negalėdama į mane žiūrėti. – Sakoma, kad prasidės didžiulis karas, kuris apims visas tautas iki tolimiausių viršukalnių. Iškils karalius, kuris norės prievarta sujungti visas žemes ir valdyti jas vienas. Rivenvudas nebebus saugus prieglobstis. Karaliaus kariaunoms reikės jėgos, reikės pranašumo. Ir išgirdęs apie mūsų gebėjimą susijungti su gyvūnais, panaudoti gamtos dovanas, jis įsikabins protu nesuvokiamos vizijos. Galingiausios kariuomenės, juodžiausių sielų karių, lydimų plėšrių žvėrių, net pabaisų...

– Pabaisų? – turėjau išgirsti visą istoriją, nesvarbu, kad Kenos akys prisipildė ašarų.

– Karalius tikės, kad prievarta palaužus žmogaus sielą, jo sielos gyvūnas virs pabaisa. Stipria, žiauria, bet palaužta pabaisa, kurią galima valdyti. Ir tik gynėja gali mus nuo to apsaugoti.

– Tai tu tiki.. Jūs visi tikit, kad Era yra gynėja?

– Aš nežinau, kuo tikėti... Iki šiandien netikėjau ir drakonais. Bet legenda sako, kad gynėja už Rivenvudą paaukos savo gyvybę, – Kena atsisuko į aikštę, kur Era kartu su Daru ir būriu vaikų vis dar gėrėjosi Zafira.

Jos skruostu nuriedėjo ašara.

Saulė lėtai leidžiasi už medžių viršūnių. Paskutiniai spinduliai nušviečia rankas, rišančias audeklus prie šakų, kuriančias naktinę užuovėją netekusiems namų. Kena maišo didžiulį ant laužo pakabintą katilą, vieną po kito deda žoleles ir žiedus. Dubuo to skysčio sušildys mūsų sielas, padės aptraukti vėl atsivėrusias širdžių žaizdas. Daras rikiuoja žvalgus naktinei sargybai. Jis žino, kad gyvi ištrūkę kariai jau skleidžia gandus apie nežemišką padarą, legendose gyvenantį drakoną, nematytą galią, viliojančią artyn prie Rivenvudo. Karalius rikiuoja kariauną, šįkart stipresnę, pasiruošusią atskleisti ir jėga pasiglemžti Rivenduvo paslaptis.

O aš sėdžiu ant samanotos žolės, atrėmusi nugarą į medžio kamieną, ir rankose laikau didžiausią lobį. Jiems tu esi gynėja, viltis, išsigelbėjimas. Man esi viskas, kas liko pasaulyje. Žiūri tėvo žvilgsniu, bet savo auksine drąsos liepsna. Jaučiu, kad pamažu savo stiprybės įkvėpi ir man.

Zafira snaudžia, apsukusi aplink mus didžiulę savo uodegą. Paglostau ją ir mintyse padėkoju. Už dar vieną dieną, už dar vieną galimybę gyventi. Dabar jau žinau, kad gyvensiu. Neprašysiu mirties grąžinti mane pas jį. Nukeliausiu nors į pasaulio kraštą, išsiaiškinsiu, iš kur atskrido Zafira. Kur yra tas kraštas, kuriame saugiai gyvena mergaitės drakono sielomis. Kur jos neturi aukotis, norėdamos apsaugoti nekaltuosius.

Nors tu ir tapsi Rivenvudo gynėja, bet aš iki gyvenimo galo ginsiu tave.

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Autorė puikiai atspindėjo paveikslėlio temą, panaudojo personažus, sukūrė mistinę/ fantastinę liniją. Pavadinimas puikiai atspindi kūrinio turinį.

Mano nuomone, kūrinys labiau primena kūrinio įžangą, nei pilnai išbaigtą istoriją, tačiau turi tiek pradžią, tiek pabaigą, tad galima teigti, kad jis pilnai išbaigtas su viltimi į tęsinį, kurio tikrai norėtųsi. Nes įvykiai net neįsibėgėjo, labiau galima būtų teigti – tik įšilo 😊

Reikėtų apsispręsti ar tikrai norime žmonių sielas perkelti į gyvūnus. Nes kovos metus man kilo klausima ar žuvus gyvūnams nemirs besielis žmogus ir pan.

Autorė sukūrė keletą įsimintinų personažų, kurie paliko pėdsaką baigus skaityti kūrinį. Pvz. Daras ir jo Aki, galėtų būti stiprus didelio kūrinio personažas skirtas Erai ginti.

Man užkliuvo kad neminimas mamos (Martos) amžius, bei kokio amžiaus yra Era, nes su paaugle mergaite ant rankų, net jei 10-12 metų nepabėgsi. Jei mergaitė jaunesnė, tuomet nelabai pabėgs vienu tempu su gan jauna mama. Manau nelabai suderintas ir apibrėžtas Eros amžius, iš kai kurių scenų galima manyti, kad ji visai kūdikis, iš kitų, kad 12-14 mergaitė. Tai reikėtų apibrėžti ir sutvarkyti tekstą taip, kad visa seka būtų logiška.

Pvz. Daras įtaria, kad mergaitė regi vizijas, tai įvyksta kaip iš giedro dangaus. Apie tai, kad taip gali būti, turėtų būti bent keletas užuominų parodančių, kad mergaitė sapnavo, savo sapną kažkaip įgarsino Daro akivaizdoje ir tai netrukus įvyko. Tuomet būtų logiška, kad jis įtaria ją regėjimais. O ne iš vienos Martos frazės. Bet, apimtis maža, o tokiems mano pasiūlymams įgyvendinti reikia platesnio kūrinio.

Tekstas tvarkingas, sakiniai gražūs, žinoma tobulumui ribų nėra 😊 mes tai jau tikrai žinome ir pačios tobulinamės.

Istorija pakankamai originali, nors primena keletą jau žinomų, tačiau ne tiek, kad būtų galima sakyti, kad idėjos pasiskolintos, todėl plėtojant kūrinį rekomenduočiau atrasti ryškią, originalią savo kūrinio liniją, o plėtoti ją tikrai reikia, nes ji įtraukianti. SĖKMĖS!

Skirmantė.

Istorijos idėja man tikrai labai patiko. Skaityti buvo lengva, rašymo stilius atviras, visko nei per daug, nei nei per mažai. Nesijautė, kad rašoma pirmą kartą, pasakysiu kodėl :) Nebuvo bereikalingų tritaškių (su kuo labiausiai sveikinu), pradedantys rašyti, juos labai „myli“. Nebuvo „instrukcinių“ žodžių, tokių kaip – tada ir nes. Ir nors kai kurie rašantys galvoja, kad teksto tvarkingumas yra antraeilis, visgi, taip manyti yra klaida. Todėl tikrai džiugino akį labai tvarkingas tekstas.

Pati kūrinio idėja originali, tikrai norėtųsi jos tęsinio. Siūlyčiau apgalvoti galimybę rašyti trečiu asmeniu, ypač kai tiek daug gan originalių veikėjų, manau tai sutvirtintų tekstą. Jei istorija būtų ne tokia trumpa, gal ir pasiteisintų kodėl buvo pasirinkta temos veikėja kaip antraeilis personažas, o protagoniste liko jos mama, tačiau dabar man buvo sunku tai suprasti. Daug detalių į trumpą istoriją neįterpsi, tai jų reikalauti sunku, jautėsi, kad sunku ir autorei. Atsirado kelios linijos - tai žmogaus ryšys su gamta, mamos ryšys su vaiku ir pranašystės istorija. Gal jei būtų pasilikta prie vieno trumpai istorijai labiau tiktų, kita vertus ilgai gali būti visos trys.

Labai sveikinu su debiutu ir nuoširdžiai linkiu tęsti.

Ligita.

Patiko, kad lengva įsivaizduoti, kas rašoma. Paminėti pojūčiai: temperatūra, kvapas, paviršiai, garsai, ryškios spalvos – man šis pasakojimas labai spalvotas.

Užkliuvo vieta apie tas sielas. „Kiekvienas gyvūnas Rivenvude – tai gyva, vaikščiojanti ir kvėpuojanti žmogaus siela. <...> Vos Rivenvude gimus kūdikiui, jo siela pašaukia savo sargą, ir nepalieka jo iki pat paskutinio atodūsio.“

Ne visai supratau. Iš pirmo sakinio gaunasi, kad gyvūnas = žmogaus siela. Ar tai to žmogaus siela, su kuriuo susijęs gyvūnas? Tada žmogus lieka be sielos? Ar tai kažkokio kito žmogaus siela, gyvūno pavidale? Spėčiau, kad žmogus per sielą kažkaip susirišęs su gyvūnu. Bet tada netinka sakinys, kad gyvūnas yra siela. Ir dar mes galime klausti, ar gyvūnai turi savo sielą ir t.t. Neaiški man čia vieta.

Pradžioje, kai Kena priėjo ir apkabino Martą – man norėjosi moters reakcijos, nes ką tik ji stovėjo gynybinėje pozicijoje.

Ar Era neprisiminė, ką naktį sapnavo, ar jai buvo nesvarbu, nes mergaitė kitą dieną visai tuo nesidomi. Nesu tikra, kokio amžiaus yra Era, atrodo maža.

Gera smulkmena apie mergaitės plaukų spalvas.

Laba patiko vieta, kur mama bėga paskui Erą miške ir jai vėl sugrįžta tie prisiminimai. Geras vizualus momentas apie pro akis slystančią žalumą.

.. – tokio skyrybos ženklo nėra.

Iš pradžių galvojau, kad kiek keista, jog pasakojama iš mamos perspektyvos, kai tarsi esminiai įvykiai vyksta su mergaite (pranašiškas sapnas, susiliejimas su drakone). Tačiau kitu kampu pasižiūrėjus čia vyksta dvi istorijos. Ta, kuri pasakojimą, ir ta, kuri jaučiama. Gal ir ne be reikalo mes matome viską per mamos akis. Nes jos viduje vyksta irgi labai svarbūs išgyvenimai, pokyčiai. Baimė, gedulas, o paskui man įsiminė svarbus momentas, kai mergaitė bėga padėti miestui, nors mama norėjo trauktis. Neparašoma, ar mama negalėjo (na minima, kad regis nespėjo) sulaikyti, bet man toks vaizdas, kad Marta Erą paleidžia daryti savus sprendimus. O tuo pačiu ji yra bejėgė dukrai padėti – tarsi dukra perauga mamą savo drąsa ir ryžtu. Ir pabaigoje sakoma, kad mama dukrą saugos, nepaisant to, kas ji yra Rivenvudui. Panašu, kad tai rodo pasikeitusią mergaitės poziciją visuomenėje (kaip savarankiškos ir net svarbios būtybės) ir nors motina geba tai priimti, vis tiek lieka tas ryšys, kad ji yra mama. Taigi, viskas labai man siejasi su paaugusio vaiko paleidimu į pasaulį iš saugos mamytės glėbio.

Bendrai kūrinyje plačiai išpildyta aplinka, pojūčiai, vis tik vietomis atrodo, kad tokios pastraipos būtų naudingesnės ilgesniam kūriniui, nei keleto puslapių. Kita vertus pačios Eros mes visai nematome, tik stebime iš šalies. Gal čia būtų prasmė sumažinti detalių aprašymų ir dar pridėti mergaitės požiūrį, mintis, savijautą.

Pabaigoje pereita prie esamojo laiko. Toks vaizdas, kad tyčia. Man visai gerai žiūrėjosi. Jeigu iki tol, buvo pasakojimas, tai pabaigoje toks lyg paveikslas nutapomas.

Panaudoti ne tik paveikslėlio pagrindiai herojai, bet ir tokios smulkemos, kaip plaukų sruogų spalva.

Daug detalių ir aprašymų - kas yra įdomu, tačiau labiau tiktų ilgam kūriniui. Gan lėtas veiksmas, kas yra rizikinga su trumpomis istorijomis. Žiūrint mamos istoriją, galima sakyti, kad tam tikra dalis (vaiko paleidimas) įvyksta ir užsibaigia. Tačiau ta kita istorija su karais ir drakonais, panašu, kad tik prasideda.

Trūko mergaitės kaip veikėjos; mamos veikėja, kita vertus, gan detaliai išplėtota. Nepagavau iki galo Daro, bet gal ir nieko, trumpam kūrinyje ne visi šalutiniai veikėjai turi būti pilnai išplėtoti.