Duobė. Nauja pradžia

Paveikslėlis iš E.M.A. Rotvel biliotekos

Duobė. Nauja pradžia

Saulė kabėjo zenite ir nesuvokiamas karštis svilino odą, kai į veidą bloškėsi smėliu persisunkusi vėjo banga. Jaučiau, kaip prakaito lašai ridenasi smilkiniais, skruostais ir kaklu, bet stengiausi stovėti tvirtai, nesvirduliuodama nuo apėmusios alpulio bangos. Širdis plazdėjo su nekantriu jauduliu, ir leidau sau šiek tiek pasimėgauti šia akimirka.

- Franke Bruk! Esi kaltinama įsibrovimu į Didžiojo kanclerio rūmus, penkių karininkų užpuolimu ir trijų etrilio baterijų vagyste. Atsižvelgiant į tai, kad padarei net tris sunkiausius nusikaltimus…

- Sunkiausius? - nesusivaldžiusi leptelėjau. - O žmogžudystė nėra sunkesnis nusikaltimas?

Smėlio spalvos uniforma vilkintis vyras dėbtelėjo į mane paniekinančiu žvilgsniu. Jam nereikėjo žodžių, kad suprasčiau - bet kokie nusikaltimai prieš valdžią bus svarbesni, o eilinio žmogelio gyvybė čia niekam nerūpėjo. Galiausiai atsikrenkštęs tęsė toliau:

- Atsižvelgiant į atliktus nusikaltimus, taryba nusprendė, kad nesi verta teismo ir vienbalsiai nutarė, jog už savo veiksmus atsakysi keliaudama į Duobę.

Paskelbtas nuosprendis turėjo išgąsdinti, tačiau taip nebuvo. Priešais mane po kojomis sukosi milžiniški, glaudžiai susijungę, metaliniai žiedai, ir stovėdama prieš jų didybę pasijutau it skruzdėlė. Klaksėdami ir dusliai džergždami lėtai raižė ore savo kabančias vagas, taip centre sukeldami keistus energijos sūkurius. Retkarčiais tvykstelėdavo melsvos ir pilkos energijos bangos. Kartais išnirdavo, tai vėl pasislėpdavo ilgi metaliniai strypai, primenantys nesuprantamus tunelius. Kuo ilgiau į juos žvelgiau, tuo ryškesni jie atrodė - kai kurie priminė žvilgančius bokštus, keistas metalines konstrukcijas. Atrodė, kad ten, už visko, slypi nepažįstamas, svetimas miestas...

Stovėjau prie užtvaro, bet žinojau, kad netrukus man bus paliepta žygiuoti trapu beveik iki žiedo centro, o tada pagrindas dings iš po kojų ir ta šilkinė migla mane įtrauks.

- Visgi… - garsiau suskambo balsas, prižadindamas iš apmąstymų. - Vis dar esi nepilnametė, todėl turi teisę į nusikaltimų išpirkimą, jei turėsi laiduotoją. Ar iš čia susirinkusiųjų kas nors sutinka laiduoti už Frankę Bruk ir nukelti bausmės vykdymą, kol mergina taps pilnametė?

Karininkas apžvelgė nedidelį būrį ceremoniją stebinčių žmonių. Duobė buvo kruopščiai saugoma, todėl jokie smalsuoliai čia nepatekdavo. Stebėtojai tebuvo kiti karininkai ir keletas aukštesniosios valdžios atstovų. Šią apgailėtiną egzekuciją galėjo stebėti mano giminaičiai ir draugai, jei tik būčiau jų turėjusi. Todėl dabar stovėjau rami, nes žinojau, kad nė viena ranka nepakils.

- Aš laiduoju.

Netikėtai nuskambėjęs balsas privertė išpūsti akis ir akimirksniu pasukti galvą. Nuo vieno būrelio atsiskyrė jaunas vyras ir žengtelėjo pirmyn. Sutrikusi jį nužvelgiau, o širdį persmelkė ilgesys, persipynęs su nuoskauda, išvydus savo kadaise buvusį geriausią draugą.

- Kapitone Hartai? - nustebęs sumikčiojo karininkas, skaitęs mano nuosprendį.

- Laiduoju už merginą, - pakartojo ir atsigręžė į mane. - Nuo šiol ji bus mano priežiūroje.

Piktai sugriežiau dantimis. Aš jau dabar galėjau įvykdyti nuosprendį ir man nereikėjo jokios malonės! Man nereikėjo nuodėmių atleidimo ir bandymo išpirkti savo nusikaltimus.

- Gerai. Kapitonas Liuteris Hartas laiduoja už Frankę Bruk iki kito mėnesio dvidešimt pirmosios dienos. Atveskite merginą į tą pačią vietą po mėnesio, tuo pačiu metu.

- Palaukit! Man nereikia laiduotojo, - kilstelėjau savo surakintas rankas. - Grįžkime prie nuosprendžio vykdymo, - paprašiau.

Sekundei bevardis karininkas atrodė nustebęs, bet net nesivargino man atsakyti. Atkabinęs antrankių grandinę nuo stulpo, timptelėjo mane pirmyn ir perdavė kapitonui Liuteriui, it kokį daiktą. Garsiai sušuko, kad susitikimas baigtas. Piktai sušnopavau dėl tokios neteisybės.

Per kelias minutes išsiskirstė visi žiūrovai ir aikštelėje likome tik aš ir kapitonas. Spoksojome vienas į kitą, tarsi išbandydami, kurio kantrybė tvirtesnė, o galbūt tiesiog nežinodami ką pasakyti. Vaikino veidas per trejus metus, kai regėjau jį paskutinį kartą, buvo sugriežtėjęs ir įgavęs aštresnių kampų, tačiau pilkos akys žvelgė taip pat šiltai, kaip prisiminiau.

- Franke…

- Ne. Man nereikėjo, kad mane gelbėtum.

Papurčiau galvą nenorėdama girdėti to, ką ketino pasakyti. Kad jam gaila, jog viskas taip susiklostė. Tiek dėl to, kas vyko dabar, tiek dėl to, kas nutiko prieš trejus metus. Atsisakiau galvoti apie praeitį, nes jokios prasmės tenai nebuvo. Tačiau man rūpėjo rytojus.

Netikėtai Liuteris kilstelėjo mano rankas ir, šiek tiek jas pasukiojęs, bakstelėjo pirštu į nedidelį piešinį ant riešo.

- Iš kur jį gavai?

Tai buvo dviguba linija išbraižyta tuščiavidurė žvaigždė, iš vieno smaigalio nusidriekė vingiuota punktyrinė linija, vedanti prie apvalaus juodo taško. Ant mano kūno buvo daugybė tatuiruočių: mentę puošė raudonas paukštis, ant sprando ir nugaros - juodų ornamentų raizgalynė, o visa kairioji ranka ištapyta augalų motyvais. Bet kodėl jam parūpo būtent ši mažytė žvaigždelė?

- Kodėl tau rūpi?

- Nes tai yra sutartinis ženklas. Noriu žinoti, kieno jis.

Širdis neramiai suspurdo. Ką jis turėjo galvoje? Ką jis žinojo?

Buvęs draugas mane įdėmiai stebėjo, tarsi nepastebėdamas, kaip kaitros persismelkęs vėjas taršo jo beveik juodus plaukus, pamesdamas juose dar daugiau smėlio smilčių. Manieji, sumazgyti į netvarkingą kuodą ant sprando, turbūt atrodė lygiai taip pat.

- Žinau, kad trokšti atsidurti Duobėje, - pasakė netikėtai, palinkdamas pirmyn, kai vis dar nieko nesakiau. - Ir noriu išsiaiškinti, kodėl. Į Duobę metama viskas, ko kancleris nori nusikratyti, tad natūralu, kad žmonės bijo jos it pragaro. O tu elgiesi priešingai. Manau, kad specialiai įsibrovei į kanclerio rūmus vien tam, kad būtum čia atvesta, nes Duobė pernelyg gerai saugoma, kad galėtum čia taip paprastai patekti. Ar aš teisus?

Per pečius prabėgo neregėtas šaltukas, nors oras beveik akyse liepsnojo nuo saulės kaitros. Iš kur jis galėjo tai žinoti? Mes nesimatėme trejus metus, jis nebegalėjo manęs skaityti it atverstos knygos. Galiausiai kapitonas atsiduso ir, timptelėjęs į šoną, ėmė vestis prie ilgiausių laiptų, kurie vedė gerą puskilometrį žemyn ir tolyn nuo padangėse kybančios Duobės.

✧✧✧

Liuteris gyveno tipiniame tamsiai rudų plytų namų bloke, kuriose gyveno daugelis antrosios klasės gyventojų. Įkurdino mažame kambarėlyje, atnešė pilną padėklą maisto. Nieko įmantraus, tačiau alkį numalšinti padėjo. Prieš savo valią kibau visko doroti, nes tai buvo gerokai daugiau, nei kada regėjau prieš savo akis.

- Žinai… - pradėjo Liuteris, susinerdamas rankas ant krūtinės, - ieškojau jūsų. Jūsų visų. Kai galų gale tapau kažkuo, norėjau jus visus ištraukti.

Nusilaižiau tekančias persiko sultis nuo pirštų ir čiupau stiklinę vandens. Vis dar vengiau žiūrėti į vaikiną, nes buvo daug lengviau įsivaizduoti, kad tai beveidis nepažįstamasis. Tačiau savo kalbomis jis viską gadino.

- Galbūt mes nenorėjome būti rasti. - galiausiai pasakiau. - Klausyk, padarei ką privalėjai padaryti. Gavai progą pasprukti iš tos skylės ir ja pasinaudojai. Nė vienas tavęs dėl to nekaltinime. Būtume padarę tą patį. O dabar daugiau nebegrįžkime prie tos temos, gerai?

Šiek tiek į mane paspoksojęs, jis galiausiai linktelėjo. Trumpam dingęs, netrukus grįžo ir padėjo kelis daiktus ant stalo. Vos užmetus akį į juos, mano veidas sustingo. Visi jie buvo pažymėti tokia pat žvaigžde, kokia buvo ant mano rankos.

- Na, dabar galbūt pasakysi, kieno tas ženklas?

Atsargiai paėmiau mažytę knygutę ir praverčiau puslapius. Ten buvo galybė piešinių: medžiai ir upės, milžiniškos pievos ir kalnai, gėlės, nesuprantami augalai, paukščiai ir keturkojai gyvūnai… Piešiniai visai nepriminė gimtųjų apylinkių - dusinančių smėlio kopų ir dauboje it skruzdėlynas išdygusio miesto. Ryte rijau kiekvieną neįprastą vaizdą.

- Franke…

- Ešas. Juos pažymėjo Ešas.

Kelias sekundes kambaryje tvyrojo tyla.

- Bet Ešas prieš metus buvo pasiųstas į Duobę.

- Žinau. Nesugebėjau tada jo apsaugoti. Per mane jis pakliuvo ir buvo nubaustas. Po galais, jis vis dar buvo vaikas! Yra! Apvyliau jį, todėl prižadėjau, jį surasti. Prieš metus dar negalėjau sekti jam iš paskos, tačiau dabar Berilei ir Lokiui manęs nebereikia. Esu laisva keliauti ten, kur Ešas.

- Po velnių, Franke, iš Duobės niekas nėra grįžęs. Niekada. Negali būti tikra, kad tavo brolis vis dar ten, kad ir kur jis būtų.

- Tai įrodymai, kad jis vis dar gyvas! - mostelėjau ranka į knygutę, medinę lentelę ir keistą metalinį antgalį. - Jis siunčia žinutes. Aš taip pat vieną turiu.

Iš bato aulo ištraukiau skiautės gabalėlį. Ant jo taip pat buvo išpiešta žvaigždė ir parašyta “Naujas pasaulis”. Radau ją prieš mėnesį šniukštinėdama Duobės papėdėje. Liuteris anuos daiktus turbūt surado ten pat.

- Ne, Franke, negaliu tau leisti keliauti į Duobę. Per šį laiką, kol laiduoju už tave, mes pakeisime sprendimą. Perkelsiu tave iš ketvirtosios klasės į trečiąją, todėl sulaukus pilnametystės neteks keliauti į kasyklas. Ištrauksiu ir Berilę su Lokiu…

- Puiku, pasirūpink jais, o aš keliausiu pas Ešą. Negali manęs perkalbėti. Aš įsibroviau pas kanclerį, užpuoliau jo apsaugą, pavogiau keturias etrilio baterijas. Jie rado tik tris, ar neturėtum iškamantinėti, kur padėjau ketvirtąją?

- Nesuprantu, apie ką tu kalbi, - pasakė pabrėžtinai ramiai.

Jis apsimetinėjo, kad nesupranta. Piktai čiupau už kairiosios kelnių klešnės ir prarėžus ją atidengiau kojos protezą. Metalinės plokštelės skimbčiojo man krapštant dangtelį, o kai jį atidariau, išlupau bateriją. Koja akimirksniu apmirė ir tapo nebevaldoma. Nubloškiau baltai švytinčią bateriją ant stalo.

Liuteris užsispyrusiais spoksojo į mane net nežvilgtelėdamas į mano sužalotą koją. Jis rizikavo savo naująja padėtimi ir darbu, apsimesdamas, kad netėškiau naujų įrodymų jam po nosimi. Papurčiau galvą. Kadaise ir jis, kartu su mumis, murkdėsi ketvirtojoje klasėje – ligotų, luošių ir atstumtųjų buveinėje, tinkamoje tik triūsti po žeme. Tačiau jis pasinaudojo spraga ir ištrūko. Melavau sakydama, kad nepykau ant jo. Iš tiesų, nekenčiau jo už tai, kad paliko mane visais rūpintis… Juk buvome krauju prisiekę vienas už kitą kovoti…

Tik po kelių valandų Liuteriui pabodo ginčytis ir paliko mane pailsėti. Gulėjau tyliai ant lovos, klausydamasi, kaip jis slankioja po butą, kol galiausiai užsidarė kitame kambaryje. Ramiai pragulėjau dar kelias valandas ir tik tada atsikėliau.

Vaikinas paliko etrilio bateriją, todėl pasiėmusi ją, grąžinau į vietą. Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau pilną bateriją, o ne šiukšlyne rastus likučius. Vėl valdydama koją, jaučiausi beveik normali.

Liuteris miegojo, todėl tyliai čiupau ant kėdės jo pasvertą uniformą ir skuodžiau iš buto laukan. Spėjau, kad jau buvo gerokai po vidurnakčio, saulė seniai nebekaitino ir oras pagaliau atrodė gaiviai vėsus. Užlindusi už namo šešėlio, greitai persivilkau Liuterio uniforma. Vaikinas buvo teisus sakydamas, kad neįmanoma prasmukti iki Duobės, tačiau naktį ir vilkint kario uniformą turėjau daugiau šansų. Neleisiu Liuteriui manęs gelbėti, nes visai netroškau būti išgelbėta.

Net iš toli puikiai mačiau danguje kabančius žiedus. Iš jų vidurio, tarsi piltuvas, iki pat žemės tyso melsvai pilkas energijos siūlas. Iš šiaurinės pusės galėjai grožėtis neįprastu magnetiniu lauku, kuris neleido prieiti arčiau, o iš pietinės - tarsi peiliu nurėžta stūksojo atodanga. Į Duobę patekti galėjai tik iš viršau, o vienintelį praėjimą kruopščiai saugojo kanclerio kariai.

Milžiniška atodanga, kuri vedė viršun, buvo apjuosta tvora, tačiau nustebau neišvydusi nė vieno kareivio. Aukšti metaliniai vartai vis dar tvoskė karščiu ir atsivėrė gana lengvai panaudojus kapitono raktus.

- Franke!

Už nugaros nuaidėjo uždusęs balsas. Grįžtelėjusi per petį pamačiau skubantį Liuterį.

- Mėšlas.

Jis mane pasiekė anksčiau, nei spėjau uždaryti duris. Smūgiavau jam į žandikaulį ir kairį šoną. Nesitikėjęs to, jis susverdėjo, tačiau vis tiek sugebėjo pastverti už rankos ir parversti ant žemės.

- Negalime čia būti naktį! - išrėkė man į veidą.

- Tuomet paleisk mane ir keliauk atgal.

Mums besigrumiant, sunkiosios durys užsivėrė garsiai trinktelėdamos. Abu krūptelėjome nuo garso, o Liuterio veidas staiga persikreipė.

- Ne... ne, ne.

Jis nusviedė mane į šalį ir nuskubėjo prie durų. Žinoma, šios daugiau nebeatsivėrė. Tyliai pasidžiaugiau, kad buvau reikiamoje pusėje. Užteks pusvalandžio, kad užkopčiau viršun ir pasiekčiau savo tikslą - Duobę.

- Turime grįžti už tvoros.

Nieko nesakiusi, patraukiau tolyn. Prireiks vos kelių minučių, kad pradingčiau tamsoje ir Liuteris manęs neberas. Tačiau nuskubėjau netoli, nes į dilbį įsikirtusi ranka privertė sustoti. Kyštelėjau kitą ranką į švarko kišenę ir užčiuopusi metalą, greitai apsisukau į vaikiną nutaikydama į jį jo paties ginklą. Laime, kad sprukdama iš jo namų nukniaukiau ne tik uniformą.

Liuteris paleido mane ir žengtelėjo kelis žingsnius atgal. Neužtikrintai nužvelgė pistoletą.

- Nenušausi manęs, Franke… Pažįstu tave.

- Tikrai? - šnypštelėjau. - Ta Frankė dingo tą dieną, kai mus palikai. Tu tapai sėkmingu karininku, kopiančiu karjeros laiptais, o aš… tapau ta, kuri už viską kovoja nagais ir dantimis. Dabar aš kovosiu dėl Ešo, o tu stovi mano kelyje.

Kelias sekundes spoksojau į jį deginančiu žvilgsniu. Ar būčiau iš tiesų iššovusi, sužinoti nespėjome, nes kažkas užgriuvo mane iš nugaros. Pajutau aštrius dūrius į pečius ir neatlaikiusi svorio parpuoliau ant perdžiūvusios žemės. Klyktelėjau nuo pervėrusio skausmo, o gniuždantys gniaužtai netrukus paleido. Pasiridenusi į šalį, regėjau, kaip Liuteris, nežinia iš kur ištrauktu peiliu, smogia plėšrūnui į kuprą. Stambus kūnas sudrebėjo, gigantiškos letenos suleido nagus į žemę, o perkreiptas snukis leido gargaliuojančio urzgimo garsus.

Ant kojų atsistojau tik tada, kai viskas nurimo ir aplinkui vėl įsivyravo klampi tyla. Tamsoje buvo sunku įžiūrėti mane užpuolusį padarą, tačiau dėmėta plika oda atrodė nematyta. Stačios ausys dabar buvo nukarusios, o snukis šiek tiek priminė katiną. Tik jis turėjo trigubas šnerves, o kakle į žiotis panašias įpjovas, be to, buvo bemaž dvigubai didesnis už mane.

- Kas čia? Iš kur jis? Nesu tokių mačiusi…

- Vadiname juos katurais. Spėjame, kad jie atkeliavo iš Duobės. Turime judėti, kol jų neatsirado daugiau.

Kalbėdamas Liuteris prisiartino ir švelniai iš rankos ištraukė pistoletą, kurį vis dar laikiau, ir užsikišo už kelnių diržo. Tada vos juntamu prisilietimu brūkštelėjo per mano šviesius plaukus ir skruostą.

- Ar jis stipriai tave sužeidė?

Atsargiai krustelėjau pečius ir per kūną perbėgo nemalonus maudulys.

- Išgyvensiu. Jeigu jų iš tiesų čia yra daugiau, turiu greičiau pasiekti Duobę.

- Nejau nesupranti, kad būtent todėl negali ten eiti? - pyktelėjo vaikinas. - Niekas nežino, kas laukia, kai įkrenti į Duobę.

- Bet Ešas ten ir vis dar siunčia žinutes.

- Mes nežinome, kokio senumo jos. Be to… šios tau neparodžiau.

Jis man ištiesė panašią skiautę, kokią turėjau ir pati. Išraižyta žvaigždė ir keli žodžiai: “Nesiartink! Pavojinga!”. Per širdį perėjo negera nuojauta. Kelias minutes žiūrėjau į perspėjimą, tačiau žinojau, kad mano apsisprendimo tai nepakeis. Net jei Ešo ten nebebuvo, privalėjau išsiaiškinti, kas jam nutiko.

- Tai nesvarbu, - burbtelėjau grąžindama raštelį.

- Franke…

- Tai nesvarbu, Liuteri! Aš jo nepaliksiu.

Keletą minučių smaigstėme vienas kitą žvilgsniu. Galiausiai Liuteris nunarino galvą tarsi pasiduodamas. Jau žiojosi kažką sakyti, bet kilstelėjęs ranką taip ir neišleido garso. Pakreipė galvą nužvelgdamas akliną tamsą.

- Greičiau, eime, - sukuždėjo vien lūpomis ir, pačiupęs už rankos, padėjo atsistoti.

Abu stengėmės sukelti kuo mažiau triukšmo, bet išdžiūvusi žolė šiek tiek šnarėjo po batais. Supratau, kad kopėme aukštyn, bet net vargiai ką matydama jaučiau, jog kažkas slapstėsi tarp tamsių nakties klosčių. Liuteris atrodė kur kas labiau patyręs šiame reikale ir retkarčiais priversdavo sustoti ir visiškai sustingti. Stovėjau beveik prisiplojusi prie jo nugaros, kol duodavo ženklą vėl pajudėti.

Taip nebylomis, slapstydamiesi už apdriskusių krūmokšnių, slinkome gal penkiolika minučių, kol išgirdau aiškų, gerklinį urzgimą. Vaikinas įsitempė, ir pajutau, kaip apgraibomis įrėmė man į pilvą ginklą, kurį neseniai pats atėmė. Tuoj pat jį čiupau ir žvilgtelėjau per Liuterio šoną. Kelią mums buvo pastojęs katuras, bet tamsoje įžvelgiau tik jo žibančias žalsvas akis.

Neturėjome laiko galvoti plano, kaip pasprukti nuo to padaro, nes laukinis grobuonis šoko ant mūsų. Liuteris stumtelėjo mane į šoną ir prisiėmė smūgį. Tamsoje girdėjau tik kovos garsus. Atsispyriau norui tiesiog bėgti tolyn ir greičiau išsivaduoti iš šios velniavos, nes privalėjau padėti vaikinui.

Staiga ausis perskrodė šaižus Liuterio šūksnis. Bijojau šauti aklai, kad jo nekliudyčiau, todėl mečiausi pirmyn. Tik kai pirštais įsikibau į gumbuotą odą, įrėmiau pistoletą, pakreipiau jį šonu ir nuspaudžiau gaiduką. Gyvūnas atšoko ir pasipurtė, o kai atsitraukė nuo Liuterio, iššoviau dar du kartus nebijodama kliudyti vaikino. Tik tuomet katuras sukniubo be gyvybės ženklų. Greitai parklupau prie Liuterio, kuris nejudėjo.

- Liuteri?! - pirštais bėgiojau jo krūtine ir kaklu, kai ties raktikauliu aptikau žaizdą. Dar kartą paplekšnojau per skruostus. - Nagi, atsipeikėk!

Lengviau atsidusau, kai tyliai sudėjavęs galiausiai atsimerkė. Sunerimusi žiūrėjau, kaip jis stengiasi susivokti, kas nutiko, ir apsičiupinėti sužeidimą.

- Šūviai sukėlė nemažai triukšmo, turėtume judėti.

- Mhm…

Tada supratau, į kokią velniavą įvėliau buvusį draugą. Akivaizdu, kad jis negalėjo čia pasilikti. Vartai užsivėrė, o iki ryto dar velniškai toli… Jis negalėjo paprasčiausiai kur nors palūkuriuoti.

- Tu negalėsi čia sulaukti ryto… - nejučia tarstelėjau apimta kaltės jausmo.

Jis nieko į tai neatsakė, bet iš žvilgsnio supratau, kad kuo puikiausiai tai žinojo. Suprato tai vos vartam užsitrenkus. Nepaisant to, Liuteris ryžtingai pakilo ir mes nedvejodami patraukėme pirmyn.

Šį kartą keliavome dar greičiau nei pirma, jei tik tai buvo įmanoma, todėl netrukus jau galėjau aiškiai regėti besisukančius storus metalo žiedus, nutviekstus blyškios šviesos. Apėmęs jaudulys dar labiau paspartino pulsą. Nuojauta kuždėjo, kad šį kartą, kad ir kas benutiktų, pasieksiu savo tikslą.

Dar po kelių dešimčių įtemptų minučių pirštais užčiuopiau metalinį trapą ir nieko nelaukdama ant jo užsiropščiau. Visą kūną perliejo jau pažįstamas žiedų didybės jausmas, o už nugaros vėl pasigirdo laukinis urzgimas. Norėjau atsisukti ir pasižiūrėti, bet Liuteris, čiupdamas už rankos, sulaikė.

- Franke… kad ir kas mūsų ten laukia, daugiau tavęs nebepaliksiu. Ar esi pasirengusi vėl manimi pasitikėti?

Principai ir užgauta savimeilė iš visų jėgų tam prieštaravo, tačiau širdis turbūt niekad nebuvo nustojusi juo tikėti.

- Taip.

Sulig mano paprastu atsakymu mūsų pirštai tvirtai susipynė, už nugaros suintensyvėjo bent kelių katurų urzgimas, ir mes nebedvejodami šokome į šilkines žiedo gijas, pasitikdami savo naują pradžią.

Grįžtamasis ryšys

Jolanta.

Darbas puikiai atspindi paveikslėlio temą, ir paveikslėlio siūloma tema tęsiasi per visą apsakymą, o tai kartais gan sudėtinga padaryti, tačiau autorei PAVYKO ir tai mane labai džiugina.

Manau bus sąžininga teigti, kad kūrinys, tiksliau tariant yra įžanga į gan įdomią istoriją, taip jis turi pradžią ir pabaigą, tačiau pagrindinė intriga iš kur ateina žinutės ir kas yra duobėje, į klausimą neatsakyta. O to laukiama nuo pat intrigos atsiradimo.

Tekstas gan tvarkingas, erzinančių netikslumų nepastebėjau, nors klaidelių yra, bet tai natūralu. gan keistai žiūrisi, kad nauja pastraipa neturi atitraukimo.

Istorija įtraukianti, savaip originali, šiek tiek priminė Divergentė, miestas dykumoje ir niekas nežino, kas už jo. Vieniši miestai ir legenda, kad už miesto ribų visi pražus, gan populiari, pvz Žarijos miestas, iš kurio reikia ištrūkti ir daugelis kitų istorijų.

Manau labiau išryškinti veikėjų charakteriai, nei jų fizinės savybės, tad sunku susikurti herojaus vaizdą. Apie LIuterį dar kažkiek užsiminta, tačiau apie Frankę, užkliuvo tik vienas išskirtinis bruožsa - kojos protezas. Manau tai turėjo būti apibrėžta kūrinio pradžioje.

Rekomenduoju pabaigti šią įtraukiančia istoriją.

Skirmantė.

Labai lengvai skaitėsi kūrinys, sakiniai bėgo, o su jais kartu bėgau ir aš per visus įvykius. Turėjau nuojautą, kad jis netilps į trumpo kūrinio rėmus ir buvau teisi. Deja, bet kūrinys baigiasi pačioje kulminacijoje. Labai daug iškeltų temų: žinutės iš duobės, keisti gyviai, kas nutiko Frankės broliui, pačios duobės funkcija. Visa tai yra tik pradžia didesnio kūrinio (beje įtariu net labai įdomaus).

Rašymo stilius lengvas, niekur nebuvo erzinančių ar klampių vietų, kur galėtum pamesti mintį. Jautėsi, kad autorei tai nėra pirmas bandymas rašyti.

Idėja originali, gražiai aprašyta vieta. Įdomus veikėjai, ir nors visų net „nepamačiau“ kažkuria prasme autorė sugebėjo pristatyti ir Frankės brolį Eišą. Žinau, kad jis kūrybingas vaikis, nenuorama ir nepasiduodantis taip lengvai. Labai sveikinu autorę su šiuo gebėjimu atskleisti veikėjus.

Gal man šiek tiek pritrūko santykio tarp Liuterio ir Frankės, gal pritrūko reakcijos, net nežinau. Net norėjau siūlyti išvis atsisakyti minties, kad jie buvo pažįstami. Tiesa vėliau po truputį atsiranda tas ryšys. Tai gal tiesiog reikėtų pastiprinti jos emocijas pamačius, kas už ją laiduoja. Nes šiuo atveju atrodė, kad ji labiau nustebo, jog apskritai atsirado toks žmogus, nei tai, kad ji po tiek metų pamato savo draugą.

Gaila bet kūrinys tikrai nėra trumpa istorija, na gal ir ne gaila, nežinau, juk čia gali gautis puiki knyga :D.

Ligita.

Pirma scena kone tiesiai iš temos. Panaudota detalių iš piešinio.

Istorijos pradžia iš karto priklausto dėmesį – vyskta „egzekuzija“, o mergina dar jos nori. Ir toliau išlaikoma įtampa – įdomu kodėl ji nori į duobę, ką reiškia tatuiruotė, koks Fankės santykis su Liuteriu. Ir kas laukia duobėje. Vis tik į paskutinį klausimą atsakymo taip ir negauname. Kūrinys atrodo yra įžanga, o ne baigta istorija.

Patiko duobės aprašymas. Labai lengvai galėjau įsivaizduoti. Laiku aprašoma veikėjų išvaizda ir įsipina į tekstą natūraliai, tada kai tai svarbu. Pliusas už paveikslėlio detalių panaudojimą paminint veikėjos tatuiruotes, plaukus

„Liuteris gyveno tipiniame tamsiai rudų plytų namų bloke, kuriose gyveno“ – gyveno, gyveno. Galima vieną keisti sinonimu pvz. apsistojo. Nors nėra tragedija.

Labai patiko šita vieta: „Vis dar vengiau žiūrėti į vaikiną, nes buvo daug lengviau įsivaizduoti, kad tai beveidis nepažįstamasis. Tačiau savo kalbomis jis viską gadino.“

Daug pasako. Nes ji dar nori pykti ant draugo.

Įdomus naratyvas apie skurdo vaikus, kurių vienas gavęs progą ištrūko gyventi geresnio gyvenimo. Ir su tuo mes turime pyktį, nuoskaudą o iš kitos pusės ir kaltę ir rūpestį. Kas smarkiai komplikuoja jų santykius vėl susitinkant. Tuo pačiu eina pagrindinė istorija apie duobės paslaptis. Labai sudomino tos žinutės. Vis tik kūrinys baigiasi tik sudominęs skaitytoją, o tai ne visai atitinka trumpo kūrinio idėją. Ir net jeigu mes turime Veikėjų santykių krizės išsisprendimą – tikra istorija, regis, tik prasideda. Ir tai panašiau į ilgesnio kūrinio įžangą.

Patiko fantastinis gyvūnas – katuris. Jis detaliai aprašytas, maloniai nustebino trys šnervės. Trumpam kūriniui tam nėra laiko, bet kuriant neegzistuojančius gyvūnus visada reikia pagalvoti, kokią paskirtį atlieka jų neįprastai susiformavusios kūno dalys. T.y. kokia nauda iš trečios šnervės arba žiaunų.

„Greičiau, eime, - sukuždėjo vien lūpomis“ – bet prieš tai rašoma, kad labai tamsu. Tai nelogiška, kad ji būtų mačiusi ar jis pasirinkęs tokį bendravimo būdą? Ar nebuvo taip jau tamsu? Čia tikriausiai trūksta informacijos.

Būtų galima diskutuoti (o tai gerai, kai kūrinys kviečia diskutuoti), kodėl Liuteris neparodė tos žinutės, kur nurodoma nesiartinti, iš karto? Aš turiu savo spėjimą, kad tą būtų padaręs kitą dieną. Nenorėjo iš karto Frankės liūdinti.

Veikėjai su savais charakteriais. Jų santykis pradžioje ir viduryje - buvę geriausi draugai. Tačiau paskui visokie brukštelėjimai per skruostą ir plaukus - ar jau užuomina į kitokius santykius, aš aš įskaičiau, ko nėra, ar atsitiktinumas?

Visumoje kūrinys kabinantis, vis nori sužinoti, kas bus toliau. Veikėjai išpildyti, gerai atspindėtos emocijos. Pagrindinis trūkumas, kad kūrinys panašesnis į įžangą, nei užbaigtą istoriją. Bet jeigu būtų tęsinys – norėtųsi skaityti.