Žingsniai, kurių su niekuo nesupainiosi

2012 balandis.

Vėl Kūrybingų konkursas kurio nelaimėjau. Išties, nė vieno konkurso nelaimėjau.

Kūrinio emocijos sėmiausi iš Black Lab dainos This Night. Elfų pavergimo tematika atkeliavo iš Dragon age II žaidimo, nors ten buvo ne realigijos įtaka.

Šiai istorijai būtų galima kurti ir tęsinį ir priešisotorę

Žingsniai, kurių su niekuo nesupainiosi

Aenilė, kaip ir pridera visiems elfams, gyvenantiems žmonių mieste, baigusi dienos darbus ėjo nušluoti gatvę. O darbo buvo daugiau, nei galėjo įsivaizduoti čia negyvenantys žmonės. Kas dieną susirinkdavo tas pats pelenų sluoksnis nuo šalimais deginamų šiukšlynų. Moteris apsidairė - kaimynai jau buvo susitvarkę, ji vėl viena pasiliko iki vėlumos. Susipynusi miesto dulkių jau sugadintus plaukus į kasą, išėjo darbuotis. Medžio šaknų tatuiruotė, prasidedanti nuo kaktos vidurio ir besitęsianti lygiagrečiai iki antakių, bei dar išlaikyta tiesi laikysena bylojo apie kadaise buvusį kitokį gyvenimo būdą, tačiau plaukuose, odoje ir veido išraiškoje jau matėsi miesto ženklai. Smailos, ilgos ir atsikišusios ausys, aiškiai nustatančio socialinį statusą, - nebuvo, kaip daugelio kitų, slepiamos nei plaukais, nei jokiu galvos apdangalu. Paskutinį lopinėlį elfė sutvarkė jau saulei nusileidus. Aenilė buvo besisukanti eiti namo, kai išgirdo žingsnius, kurių su niekuo nebūtų supainiojusi.

Elfę užplūdo gausus prieštaringų jausmų mišinys ir nebežinodama kaip reaguoti – įsitempė. Galvoje staiga tarsi išnyko visos palaidos mintys, ir akimirkai sugrįžo stulbinanti koncentracija. Tačiau tuoj pat užslinko tirštas šešėlis nukirsdamas prisiminimų srautą. Moteris neatsisuko, tik sušnibždėjo:

- Tu.

- Aš.

- Kodėl atėjai?

Vyras, veidą slepiantis po gobtuvu, kurį laiką patylėjo, rinkdamasis žodžius.

- Man reikia pagalbos.

- Eime, - neadekvačiai nerūpestingai pamojo elfė ir nužingsniavo į savo kuklų būstą.

Tik uždaręs ir užsklendęs duris Bregolonas ramiau atsipūtė. Elfas nusiėmė gobtuvą ir jiedu kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą tylėdami.

- Kas nutiko? - pirma nusuko akis Aenilė.

- Man reikia pasislėpti. Tik šią naktį. Auštant išeisiu, - kiekvienas ištartas sakinys atrodė tarsi per prievartą išspaustas.

- Auštant? - nuoširdžiai nusistebėjo moteris ir akimirką jos pilkame veide pasirodė kibirkštėlė gyvybės.

- Jie tikėsis, kad iš miesto trauksiuosi naktį. Nauja strategija, - leido sau šyptelti, sekdamas kiekvieną jos veido judesį.

- Girdėjau sujudimą. Meldžiausi, kad tai nebūtum tu...

Bregolonas pažvelgė į ją su nusivylimu ir papurtęs galvą atsisėdo ant lovos krašto.

- Ne viskas vyko kaip planavau. Būtum išgirdusi tik rytoj.

Akimirką ji norėjo paklausti, tačiau tik smarkiau sugniaužė vis dar laikomą šluotą ir tarė:

- Tikriausiai esi alkanas. Neturiu nieko ypatingo, bet kažką pavyks pagaminti.

Elfas žvelgė į ją tyliai mėgaudamasis priminimais. Galiausiai priėjo, paėmė iš rankų šluotą ir šyptelėjęs tarė:

- Aš tau padėsiu, kaip ir anksčiau, pameni?

- Niekada nebebus kaip anksčiau, - nusuko žvilgsnį mergina. - Mes klydome.

- O tu manai, jog toks gyvenimas, kurį dabar turi, yra teisingas?! - šia tema pykčio jis neslėpė, - Tu manai, kad mes klystame, bandydami atgauti savo namus?

- Dievas turi savo planą, - atšovė moteris.

- Dievas... - jis papurtė galvą ir nuėjo iki židinio. - Tu juk žinai, kad niekas jo negrąžins.

- Žinau, - tyliai atsakė elfė ir ištraukė duonos riekę iš spintelės.

Tuo tarpu elfas, atsitūpęs prie židinio keletą kartų palankstė pirštus ir liepsna pati įsižiebė.

- Ką darai?! - Aenilė pribėgo ir puolė su smėliu gesinti ugnį. - Juk žinai, kad magijos naudojimas yra griežtai uždraustas!

- Nurimk, niekas nepamatys.

- Negalima, - griežtai užprotestavo elfė. - Tai vienas iš Dievo liepimų.

Bregolonas su neapykanta ir skausmu akyse pakėlė galvą ir pastebėjęs melsvą medalioną ant jos kaklo, įniršo.

- Šitas? - griebė už medaliono, - Šitas? Visą tą mėšlą su dievu aš dar supračiau, bet nejaugi tu pasidavei ir tam? Čia juk mūsų išniekinimas!

Staigiu judesiu nuplėšė medalioną ir šveitė jį į kampą. Aenilė išsigandus nubėgo ir sugrabaliojusi pakabuką paskubomis užsidėjo atgal.

- Jis mus saugo, kad nenusikaltume, - bandė paaiškinti mergina.

- Saugo? - kandžiai nusijuokė. - Jis atima iš tavęs tai, kas tu esi. Juk buvai geriausiai burtininkė... Sugrįžk, - jau tyliai ištarė, - mums tavęs reikia. Man tavęs reikia.

Elfės lūpų kampučiai suvirpėjo, akys apsiblausė. Aenilė paėmė jo rankas į savąsias.

- Aš irgi tavęs pasiilgau. Negrįšiu. Ir tu neprivalai grįžti. Pasilik čia, pasilik su manimi. Tavo sielą dar galima išgelbėti, - jis bandė kažką sakyti, tačiau moteris toliau tęsė. - Jeigu laikaisi visų įstatymų, niekas čia nieko neklausinėja. Galėtume gyventi kartu. Ramiai, be pavojų, be kovų, be savižudiškų misijų... Aš galėčiau namuose siūti drabužius, o tu juos turguje pardavinėtum. Dar ne vėlu sulaukti atleidimo.

Jos pasiūlymas labai viliojo. Ramaus gyvenimo ir poilsio kartais prireikdavo labiau, nei jis įsivaizdavo. Tai buvo lengva pasirinkti. Per lengva.

- Nejaugi pamiršai kodėl pati kovojai? Elfai vis dar kenčia dėl karo, buvusio prieš keturias kartas. Dėl karo, kurie pradėjo patys žmones. Nejaugi nori, kad mūsų vaikai gyventų prie sąvartynų o miškus žinotų tik iš dainų ir legendų? Sakai pardavinėti turguje drabužius? Būtų viskas gerai, jei elfam nereikėtų trigubų mokesčių mokėti. Ir dar...

- Mes turime atkentėti už savo nuodėmes, - nutraukė elfė.

- Nuodėmes... - nusisuko vyras, - O kaip visi kiti? Kodėl jie nekenčia, jų nuodėmės kur kas didesnės, - bandė atvesti į protą buvusią bendražygę.

- Tie, kas nesumoka šitame gyvenime, kentės po mirties, - pacitavo elfė.

Jis atsiduso ir atsisėdęs ant lovos nulenkė galvą.

- Kad ir kaip bebūtų. Atėjau čia ne tavęs parsivesti. Tai tavo pasirinkimas.

- Tai teisingas pasirinkimas, - prisėdo šalia jo elfė. - Po Elhadrono mirties aš viską supratau. Mūsų pasipriešinimas atneša tik mirtį, kančią ir nuodėmes. Norėčiau, kad ir tu tai suprastum. Brolio sielos jau neišgelbėsiu. Leisk padėti bent tau.

- Mes visi jo ilgimės, tačiau tai, ką tu pasirinkai... Tai nėra išeitis.

- Tu vis dar toks pat užsispyręs, - švelniai palietė jo skruostą elfė. - Eime, pavalgysim, tau reikia pailsėti prieš kelionę.

Buvo keista, kad ji pakeitė kalbą, tačiau Bregolonas džiaugėsi, nebenorėjo ginčytis. Ši naktis turėjo būti rami. Pamatyti Aenilę, išsimiegoti ir pavalgyti - tik to jam reikėjo.

Padėjęs galvą ant šiaudų pagalvės, pirmą kartą per paskutinius kelis mėnesius, užmerkė akis dėl nieko nesijaudindamas. Buvimas šalia jos suteikdavo keistą ramumą. Paryčiais, prieš iškeliaujat, Aenilė dar kartą paprašė pasilikti, sakydama, kad jo siela dar gali būti išgelbėta.

- Tu puikiai žinai, kad negaliu. Kažkas turi kovoti.

Ji tyliai linktelėjo, atsiduso ir tarė:

- Eik per Karilo skersgatvį, ten saugiau.

Elfas atsisveikino ir užsimetęs maišą ant pečių iškeliavo.

- Atleisk. Tavo siela turi būti išgelbėta, - sušnibždėjo Aenilė sau.

Aplinkui buvo tylu, gyventojai dar miegojo, kelionė rodėsi būsianti rami. Vos Bregolonas pasuko į minėtą skersgatvį jam kelią pastojo netikėtai pasirodę sargybiniai. Už nugaros, įėję iš gyvenamo namo, taip pat pasirodė sargyba. Per kelias akimirkas, apsidairęs, elfas pamatė išeitį ir nieko nelaukdamas su vėjo ir dulkių gūsiu dingo iš jų akiračio. Atsiradęs tolėliau nuo pavojaus nespėjo apsidžiaugti, nes čia pat jau laukė kiti sargybiniai. Užlaužė jam rankas, pargriovė ant žemės. Jis priešinosi iš visų jėgų, tačiau sargybos buvo per daug. Prispaudę veidą, rankas ir kojas prie žvyrkelio sargybiniai pridėjo stipriausią mėlynąjį kristalą jam prie kaklo. Skausmas pervėrė visą kūną, kaip kristalas traukė magiškas galias, tada elfas išgirdo nueinančius žingsnius. Žingsnius, kurių su niekuo kitu nebūtų supainiojęs.

Nuotrauka iš Hostinger bibliotekos