Žiemos vakaras su knyga

2026 sausis.

Kažkaip sukrito ta istorija. Idėja kilo klausant EchoesOfVelandria dainos "Naughty List"

Žiemos vakaras su knyga

Iki Kalėdų buvo likęs vos mėnesis, o didžiausio knygyno pardavimų skyriaus vadovė išėjo iš darbo iškeliaudama į Tenerifę. Paliko darbovietę bėdoje, lyg suviliota pačio nelabojo. Kilusi panika dėl ir taip įtempto laikotarpio greitai nuslūgo, kai pro ofiso duris įžygiavo Hatoras. Vyras lengvu rankos judesiu nusivalė tirpstančias snaiges nuo griežto kirpimo žieminio švarko ir išsišiepė plačia balta šypsena:

- Girdėjau ieškote darbuotojų, - varno juodumo pusilgiai plaukai, įsigėrę sniego šlapumos, lipo prie gelsvą atspalvį išlaikiusio veido.

- Dar net neįdėjome skelbimo, - administratorė pakėlė akis į aukštą, tačiau gan liesą atėjūną.

- Prieš šventes visi ieško, - įspraudęs portfelį į pažastį, preciziškai, traukdamas vieną pirštą po kito, nusiėmė pirštines.

Moteris stebėjo, kaip jis neskubėdamas pastumia ant stalo sudėtus niekučius, paguldo portfeli ir atlenkęs ištraukia baltą lapą.

- Nespėjau išsiųsti, - paduoda idealiai jų poreikius atitinkantį gyvenimo aprašymą. - Galiu pradėti iš karto.

Administratorė greitai permetė akimis buvusias darbovietes ir kelis kartus linktelėjusi atsistojo.

- Nunešiu direktorei, prisėskite.

Šiais laikais niekas nesitiki, kad laukiamas darbuotojas tiesiog įžengs į ofisą ir dar tokiu idealiu laiku, tačiau prieš Kalėdas niekas net neketino klausinėti. Tad Hatoras buvo palydėtas į pardavimo skyrių ir prasidėjo darbai. Valandos bėgyje socialiniuose tinkluose pasirodė reklamos, sunkiai įgyvendinami pristatymo pažadai ir akcijos, itin žemas kainas siūlančios romantinės fantastikos žanrui. Kai iškėlė tokius, regis, neįmanomus tikslus, direktorė norėjo jį atleisti tą pačią dieną, tačiau vyras garantavo, kad viską išpildys. Jeigu reikės, pats važiuos į leidyklas pildyti prekių, rinks užsakymus ir nuveš skaitytojams. Juk artėja Kalėdos!

Pardavimai judėjo sklandžiai. Su darbuotojais Hatoras elgėsi itin mandagiai, tačiau ilgiau žiūrėti į jo akis niekas nedrįso, atrodė, kad vyras perskaitys tavo sielą. Ne visai aišku, kuo sumotyvuoti, bonusu, pakilia Hatoro nuotaika, ar vis tik baime, sandėlio darbuotojai sutiko eiti į naktinę pamainą, nors iki šiol tokiam pokyčiui priešinosi.

Naujasis vadovas noriai padėjo spręsti bet kokias pasitaikiusias problemas, tačiau pabendravus su juo ilgiau nei dešimt minučių, nugarą nukrėsdavo šiurpas, nors ir nebuvo jokios aiškios priežasties. Galbūt vien dėl to dauguma stengėsi užduotis atlikti nepriekaištingai. Hatoras rodė stebėtinai puikų pavyzdį. Niekas neprisiminė matę jį einant namo. Nei dienos nei nakties pamaina. Atrodė, kad vyras gyvena darbe. Nors kažkas minėjo matęs vadovą snaudžiantį kėdėje, žinoma, su knyga rankoje. Jeigu Hatoras nesirūpindavo užsakymais, arba nesisukinėjo sandėlyje, galėjai jį rasti skaitant populiariausias, vieno specifinio žanro, knygas. Romantinė fantastika akivaizdžiai buvo jo mėgstamiausia. Dėl vadovo paleistos akcijos jos itin gerai pirko. Direktorė net nebepyko už tokią ženklią nuolaidą, nes į užsakymą skaitytojai įtraukdavo ir daugiau knygų, kad susidarytų nemokamas pristatymas.

Konkurentų puslapis užlūžo jau ne pirmą kartą, tai pakėlė pardavimo srautus į nematytas aukštumas. Kurjeriai džiaugėsi lyg stebuklingai užsižiebiančiais žaliais šviesoforais, o leidyklos nevėlavo atvežti knygų papildymo. Daugelis darbuotojų plušo, pagauti Hatoro keliamos Kalėdinės nuotaikos, o gal tiesiog privengdami jo skvarbaus žvilgsnio, kuris vertė širdį akimirkai stabtelti.

Vieną naktį, užsimiegojusi jauna sandėlininkė pastebėjo viršininką, jo mėgstamiausiame skyriuje. Tačiau vyras nerinko užsakymų, o delnu braukė per visas knygų nugarėles ir akimirkai jos sužibdavo ryškiai raudona šviesa. Mergina sustojo lyg įbesta ir išpūtė akis. Hatoras jai šyptelėjo ir atitraukė delną nuo leidinių.

- Atrodai pavargus, - iš kišenės išsitraukė raktą. - Mano kabinete yra labai patogus krėslas, patikėk, pats išbandžiau, - ištiesė raktą darbuotojai. - Vieną valandą tavęs niekas nepasiges.

Dvejodama paėmė raktą ir patraukė link durų. Jeigu vadovas duoda apmokamą valandą poilsio, atsisakyti neketino. Prieš išeidama atsisuko padėkoti ir net krūptelėjo. Hatoro šešėlis atrodė taip, lyg vyras turėtų ragus ir uodegą. Tačiau kitą akimirką pastebėjo, kad tokias šešėlių formas sudaro išmėtyti pakavimo reikmenys, mergina ramiau atsikvėpė. Matyt išties buvo gerokai pervargus ir jai vaidenosi ne tik ragai, bet ir raudonos ugnelės.

Likus daugiau nei savaitei Hatoras tiesiog dingo. Nepasiėmė nei atlyginimo. Jo gyvenimo aprašyme nurodytas numeris pasirodė buvo laidojimo namų, kaip ir adresas. Tarp darbuotojų greitai kilo gandai, kad tai kažkokia Dievo siųsta dvasia, skirta jiems padėti darbuotis Kalėdiniu laikotarpiu. Nors tai buvo sakoma beveik juokais, tačiau prisiminimus, kokį keistą nejaukumo pojūtį keldavo ilgesnis bendravimas su vadovu, ta mintis pasirodė ne tokia ir kvaila. Keli sandėlininkai minėjo naktinėje pamainoje matę raudonas švieseles, tačiau pasiekę tas lentynas, nieko nesutiko. Prie Hatoro visi taip priprato, kad atrodė tuoj, per pietų pertrauką, vėl jį pamatys verčiantį savo mėgstamiausio žanro knygą ir sustojusį ties erotine scena. Tačiau vadovas nesirodė.

Hatoras turėjo kitų darbų. Iki Kalėdų privalėjo sudaryti daugiausiai kontraktų. Jo kolegos, dabar tapę konkurentais, verbavo žmones nuo pirmos dienos, o jis pradės tik dabar. Viskas, ką darė iki šiol tebuvo pasiruošimas. Nedvejojo savo pasirinktu būdu. Jautėsi išties modernus, palyginus su kitais, nusitaikęs į visai netikėtą žmonių grupę. Čia jo niekas neturėtų nukonkuruoti. O kas sudarys daugiausiai kontraktų, tas gaus svarbų paaukštinimą, kurio pražiopsoti jis neketino.

Tuo tarpu moterys ir merginos, nusipirkusios ar gavusios dovanų raudona ugnele pažymėtas knygas, nė neįtarė, koks nuotykis jų laukia. Išsiilgusios dėmesio, meilės ir ypač nepažabotos aistros, skaitytojos patogiai įsitaisydavo ant sofos, lovoje arba prie stalo ir apsiversdavo istorijas. Jos skaitė knygas, kurias Hatoras išmoko mintinai. Ypač tuos puslapius, kurie versdavo raudonuoti ir smarkiau suspausti šlaunis.

Simona atvertė skyrių, kuriame sparnuotas fėjūnas pagaliau sugulė su pagrindine veikėja. Ir kai skaitytojos širdis pradėjo plakti greičiau, lyg iš niekur, baltuose lapuose pasirodė ranka. Tatuiruota būtent taip, kaip to fėjūno. Išlindo, lyg iš magiško portalo, kviečianti ją į knygos pasaulį. Vis aplink ją lyg apmirė, laikas sustojo. Tik knyga žibėjo magiškai ir siūlė pasirinkti. Būtų protinga skaitinį mesti, o gal net iškviesti egzorcistą. Tačiau išsiilgusi siela to visada laukė. Pakvietimo.

Mergina ištiesė delną pirštais paleisdama magiška ranką ir jau kitą akimirką buvo įtraukta į tamsą. Po truputį, lyg per sapną, atsirado istorijoje aprašyta aplinka ir JIS. Knygos herojus. Hatoras mokėjo veikėjo esmines frazes, judesius, neverbalinę kalbą. Buvo puikus aktorius. O erotinės scenos tapo dalis šio darbo malonumo. Nors susikaupti reikėjo ne tik tam, kad atkartotų tai, kas parašyta, tačiau svarbiausia buvo laiku sustoti. Tada, kai Simona net drebėdama troško daugiau, troško, kad jis nueitų iki galo, Hatoras atsitraukė.

- Tam, kad galėčiau tęsti, reikia tavo leidimo, - sušnabždėjo jai į ausį nesavu balsu.

Simona suaimanavo bandydama jį prisitraukti arčiau, tačiau vyras, atrodantis lyg iš knygos nužengęs veikėjas, ištiesė jai užpildytą kontrakto formą.

- Kas..? - vis dar svaigulio pagauta paklausė Simona.

- Turi pasirašyti, kad sutinki, jog su tavimi daryčiau ką tik noriu, - kone sumurkė liesdamas ją būtent tose vietose, kur reikėjo. - Supranti, reikalingas raštiškas patvirtinimas, - glamonėdamas apžiojo jos piršta ir vos krimstelėjo, kad pasirodytų kraujas.

Mergina troško, kad, tai kas prasidėjo, tęstųsi, negalėjo pakęsti, kai jis atsitraukė. Ir žinoma, šiais laikais, reikalingas sutikimas, labai džentelmeniška. Krauju brūkštelėjus parašą, pasidavė laukiančiai palaimai.

Tokių kaip Simona buvo daug. Kiekviena sulaukdavo istorijos herojaus kvietimo. Magiška ranka, pasirodžiusi tiesiai iš baltų puslapių, viliodama mojo prisiliesti. Vienoms tai buvo šešėliais apsivijęs delnas, kitoms mėlynos odos, trečioms kailiu apaugusi ranka, dar kai kam šaltas vampyro kvietimas. Karščiausios scenos metu sulaukus tokio, kad ir protu nesuvokiamo, pasiūlymo – atsispirti buvo nelengva. Ir jos tiesdavo savo švelnius pirštus, kad patektų į pasaulį, kurio geidė, kad patirtų tai, apie ką skaitė. Kas kartą sulaukęs parašo Hatoras atiduodavo pažadėtą duoklę, buvo sąžiningas demonas. Sutartyje, žinoma, nurodydamas sielą, kaip kainą už tokius malonumus. Bet kas šiais laikais skaito sutartis? Ypač taip susijaudinus, kai kraujas iš galvos nutekėdavo apačion.

Moterys pabusdavo toje pačioje vietoje iš kurios buvo ką iškeliavusios, perdrėkusios, išpiltos prakaito ir su didžiausia šypsena. Įvykį prisimindavo lyg sapną, kad ir labai tikrovišką. Nors namiškiai nepastebėjo, kad jos butų miegojusios, ar dingusios. Ir ne vienai teko pasijusti nepatogiai, raudonuoti ir aiškintis, kodėl netikėtai taip sukaito. O knygos puslapiai tą akimirką sužibę raudonai, nebetikdavo magijos.

Į pragarą Hatoras grįžo gerokai suliesėję, lyg tai būtų įmanoma, pervargęs, pajuodusiais paakiais ir susivėlęs. Vis tik, paaukštinimą gavo. Seni būdai vilioti politikus, sukčius ir nusikalsti linkusius asmenis nebuvo tokie efektyvūs, kaip jo sugalvoto schema. Įsitaisęs naujame ofise demonas nužvelgė raudonas pragaro liepsnas, besigrožėdamas vaizdu per didžiuli, visą sieną užimantį, langą. Atsisėdo ir atsivertė knygą. Šį kartą savo malonumui. Vis gi - Kalėdos.

Nuotrauka sugeneruota AI