Sustingusio mėnulio paslaptis. Sakurų kvapas

2010 sausis.

Kūrybingų konkursas pagal pasiūlytus kūrinių pavadinimus. Vienas iš jų: Sustingusio mėnulio paslaptis. Prilipinau savo potemę.

Apie mėnulį, išties, tai nieko ir neprašiau. Gavau kritikos dėl sakurų, nes labai jau klišė.

Veikėjas bent jau nesišaukia mirties, kaip rašiau prieš penkis metus :)

Išlenda japoniškas žodis, nes jis skamba šauniau, nei lietuviškas.

Konkrso nelaimėjau

Sustingusio mėnulio paslaptis. Sakurų kvapas

Vakarinio miesto šviesos užgožia žvaigždes ir jaučiuosi ramus. Tačiau tik kurį laiką; vėl iš už daugiaaukščio išlenda balta didžiulė akis ir pakimba tiesiai prieš mano langą. Tokia tuščia, bet kartu, turinti tiek daug pasakyti. Kodėl vis persekioji mane ir smerki, žiūrėdamas ta išpampusia akimi? Reikėjo nusipirkti storesnes užuolaidas. Susikraunu kojas ant stalo ir stengiuosi apie tai negalvoti. Bet vėl... Vėl jis žvelgia į mane ta nebylia, ištvirkusia akimi sakydamas: „aš viską žinau“. Saugok šitą paslaptį, prakeiktas mėnuli, bausk mane, bet tylėk. Niekas to negali sužinoti.

Bet argi aš kaltas? Juk nieko blogo nepadariau ir nežinau, ar esu atsakingas už tai. O galbūt tiktais tu mane telaikai nuo klaidos, nuo didžiausios klaidos mano gyvenime, kurią taip noriu padaryti. Sakyk, gal tu ją saugai nuo manęs, kad man taip blogai? Gal ji tavo dukra? Nenustebčiau. Jos tokia balta oda. Tokia balta ir lygi... Kaip aš trokštu užuosti jos, sakuromis kvepiantį, kaklą... Nežiūrėk taip piktai, nejaugi nė pasvajoti neleisi? O taip, puiku, vėl paleidai savo kaltės prakeikimą. Juk aš nekaltas, kad įsimylėjau.

Pamenu, kai tu man nebuvai toks priešiškas, o tik paprastas vasaros mėnulis. Didelis ir gražus, žinantis savo vertę, kaip ir ji... Tikriausiai ją saugai, kito atsakymo nerandu. Kaip ir tą vakarą, kuomet pasmerkei mane. Pamenu. Puikiai viską prisimenu. Stovėjo ji, pasirėmusi į turėklus, lengvas vėjelis judino juodus ilgus plaukus, kurie kartais paslėpdavo tobulą veidą. Net tuomet žinojau, kad ji šypsosi. Mėnesiena apšvietė apnuogintus pečius. Ir aš užuodžiau sakuras. Pamenu, nerūpestingai ji kalba apie dienos įvykius ir kartoja, kad su manimi laibai linksma. O gal aš tai tik girdžiu? Ne, ji išties tai pasakė. Tokia atsipalaidavusi, rami, visai ne kaip aš. Pasilenkusi per balkono turėklą pirštais rodo kuriuose namuose norėtų gyventi, o aš tik leidžiu pritarimo garsus ir ja grožiuosi, visas virpėdamas. Išdykus liemenėlės petnešėlė dailiai nuslinkus nuo peties. Nieko negalvodamas tiesiau ranką - sutvarkyti šį gašliai pečiu nušliuožusį padarą ir tuomet išgirstu tavo griežtą balsą: yamero*! Sušunki taip baisiai, lyg koks ūsuotas kariškis. Atitraukiu ranką ir susigūžiu susigėdęs.

Pamenu stovėjau žinodamas, kad netrukus bus čia visi mūsų draugai. Taip troškau dar pabūti su ja vienas - dar nors truputį. Tačiau supratau, kad niekada mes nebūsim vieni su tokiu globėju kaip Tu. Sužinojai mano gėdingą paslaptį ir nusprendei daugiau niekada neužmerkti savo akies, persekioti mane. Nuo to vakaro kasnakt esi vis toks pat, piktas ir sustingęs žvelgi į mane lyg grūmodamas kumščiu. Bet už ką? Aš juk niekuo nenusikaltau. Negaliu būti šitaip baudžiamas vien dėl to, kad myliu tą, kurios nedera mylėti.

Ne dėl manęs ji kvepia sakuromis, ne mano akims skirti šie apnuoginti pečiai. Žvelgiu į savo geriausią draugą ir svarstau, kaip aš drįsau pamilti jo merginą. Juk jiedu taip gražiai sutaria. Vis dažniau ir dažniau pagaunu save galvojant, kad aš jai tikčiau kur kas geriau. O apie sapnus mėnuliui nė neužsimenu, tačiau, kažkodėl atrodo, kad jis viską žino. Koks prastas iš manęs draugas, bet negaliu nieko pakeisti, negaliu sustabdyti tų sapnų.

Kodėl mes turime tiek daug bendro? Aš ir ji. Kodėl tu leidi jai taip gražiai man šypsotis? Kodėl ji su manimi elgiasi geriau, nei su visais kitais? Kodėl man suteikia vilties?! O gal..? Gal aš visa tai tik įsivaizduoju. Žinau, neatsakysi man nė į vieną klausimą, tačiau tik su tavimi galiu pasikalbėti apie tai. Daugiau niekas neturi to žinoti, nes tuomet prarasiu ne tik savo draugą bet ir ją - prarasiu galimybę, kad ir iš toli, bet giliai įkvėpti sakurų kvapo ir grožėtis jos plaukų spindesiu. O gal taip bus geriau? Galbūt tu šitaip nebepyksi, jeigu pasitrauksiu iš jos gyvenimo?

Kitą naktį buvo apsiniaukę ir mėnulio nesimatė. Supratau, kad tai mano šansas viską ramiai, be tavo persekiojimų ir smerkimų apgalvoti. Išties, kaip gera ramia sąžine galvoti. Supratau, kad užteks man slėptis, lyg laukiniam katinui. Reikia pasakyti. Ne visiems, ne jam, tik jai. Atiduosiu savo galvą į jos baltas rankas, giliai įkvėpsiu sakurų – tegul sprendžia mano likimą.

Pasikviečiau ją puodeliui kavos. Mano kankintojas miegojo, tad jaučiausi tikrai laisvas. Ji šypsojosi ir tylėjo laukdama.

- Žinai... - lėtai pradėjau.

- Žinau, - rimtai atsakė ji. - Žinojau jau seniai. Bet netikiu.

- Kaip tai, tau reikia įrodymų? - pasimečiau.

- Ne, - ji kalbėjo ramiai, bet užtikrintai, o akyse mačiau rūpestį, - Tu myli mano idėją, o ne mane. Besišypsančią, gražią, protingą merginą, kuri visuomet rūpinasi savo vaikinu ir draugais, - droviai nusukau akis, nes kaip tik taip ir galvojau. - Tu man labai patinki, kaip draugas, kaip žmogus ir aš nenoriu tavęs prarasti, tačiau esu tavo draugo mergina ir jį myliu. Tau reikia su tuo susitaikyti. Pasaulyje yra daug gražių ir protingų merginų, kurios pasiruošusios rūpintis mylimuoju.

- O jeigu taip nutiktų, kad jūs išsiskirtumėte, ar galiu būti tavo atsarginis variantas?

- Nežemink savęs taip. Jeigu pasakyčiau, taip, tai sąmoningai ar nesąmoningai, bet vis bandytum sugriauti mano ir jo draugystę, tad sakau ne.

Po mūsų pokalbio praėjo daug laiko. Iš pradžių liūdėjau, pykau. O dabar mėnulis man šypsosi, jam irgi lengviau, kai nereikia saugoti tokios paslapties.

* yamero - (jap.) liaukis.

Nuotrauka iš Hostinger bibliotekos