Smėlynų karaliaus žiurkė

2011 balandis.

Vėl konkursinis kūrinys, nes visi kiti - ilgesni. Nuo praeito karto nepasimokiau ir apie smėlynų karalių nieko neparašiau. Vietoje jo buvo dragonas, nes drakonai šaunūs! Galima daryti išvadą, kad man nepavyksta rašyti "užsakomųjų kūrinių" pagal kitų sugalvotą temą.

Daug dialogo, kas visai įdomu ir lengviau skaitosi.

Dabar supratau, kad paskutinio išbandymo nepatikslinau ir atrodo taip, jog jis neišlaikytas. Skaitytojui nėra akivaizdu, kad nepaėmė jokio atlygio.

Įkvėpimas atėjo iš tuo metu žaisto žaidimo Dragon age: Origins, kur viena užduotis (quest) ir reikalavo atpažinti tikrąjį išbandymą pabaigoje, o ne apsimestinius testavimus. Ne, tame žaidime pagrindinė veikėja neturėjo draugo drakono :)

Be reikalo daugtaškis pabaigoje. Pradžioje daugelis labai mėgsta dėti daugtaškius, tarsi bandydami suteikti tekstui mistiškumo, gilumo. To nereikia daryti.

Smėlynų karaliaus žiurkė

- Tu neišdrįsi, - drakonas šyptelėjo primerkęs geltonas akis.

- Išdrįsiu! - nepasidavė raudonplaukė.

- Ot ir ne, matau, kad bijai.

- Cha! O pats? Net praskristi pro ten nedrįsti!

- Pfff... Pfff... Drakonai nieko nebijo!

Mergina pradėjo nesustodama kvatotis:

- Taip, kaip ir praeitą kartą, kai visai nebijojai nusileisti saloje.

- Aš juk jau sakiau, sala labai mažytė, galėjau įkristi į vandenį. Aš nemėgstu sušlapti, - vartė akis.

- Aha... Arba bijojai ežero pabaisos.

- Na, - atsipūtė. - Ką gali žinoti... Bet neišsisukinėk. Neišdrįstum niekada užeiti į Smėlynų karaliaus kapavietę. Nes bijai vaiduoklių, - tarė pasičepsėdamas.

- Lažinamės! Jeigu nueisiu ten, tai turėsi mane paskraidinti.

- O jeigu ne? - gudriai prisimerkė drakonas.

- Jei ne, - tai išvalysiu tavo nagus.

- Visų letenų? - apsidžiaugė drakonas.

- Visų.

- Puiku, gali pradėti ieškoti pagalių, nes aš tau sakau - neišdrįsi.

- Eime. Dabar.

Raudonplaukė pasileido tekina link prakeiktos kapavietės, o drakonas šalia lėtai šlepsėjo, kad nepralenktų.

- Prakeikti raganų liežuviai! - nusikeikė drakonas ir išsigandęs šnypštelėjo ugnimi.

- Nusiramink, kvaileli, čia tik šešėlis.

- Niekad negali žinoti, - susigėdo.

- Na, bijai? - kai mergina sustojo prie įėjimo, paklausė drakonas.

- Ne daugiau nei tu, - iškišo liežuvį raudonplaukė ir atidarius sunkias akmenines duris įbėgo vaipydamasi į Smėlynų karaliaus kapavietės vidų. - Matai, visai nebaisu! - sušukus atsisuko.

Įėjimas pradėjo tolti. Keli žingsniai, kuriuos ji žengė ištįso link keliasdešimt metrų. Raudonplaukė išsigando ir pradėjo bėgti link durų, tačiau jos užsivėrė.

- Labai juokinga, Haku, atidaryk! - tačiau už durų nesigirdėjo nieko.

Paspardžiusi akmenis nusikeikė ir nusprendė pašniukštinėti, kas čia tokio baisaus yra, kad vadinama prakeiktu kapu. Žengė žingsnį ir iškarto įkrito į duobę, kurios prieš akimirką čia nebuvo.

Raudonplaukė pilvu trenkėsi į didžiulę smėlio krūvą, jį ištaškydama į šalis. Savaime suprantama ir pačiai teko smėlio paragauti. Išspjaudžius visą gėrį ir nusipurčius mergina išgirdo nedrąsų cypiantį balsą:

- Ar tu tikra? Tu juk ne vaiduoklis?

Atsisukus pamatė katės dydžio žiurkę, kuri buvo apsigaubusi žydru apsiaustu ir turėjo karūną.

- Aš tikra, o kas tu būsi?

- Aš esu žiurkė, Izabela. Labai džiaugiuosi pagaliau sutikusi kažką gyvo, nes aplinkui čia tik dvasios ir demonai. Jeigu nori iš čia išeiti, tau reikės pereiti tris išbandymus?

- Tris išbandymus sakai? Čia visai kaip kokioje pasakoje, - pasišaipė raudonplaukė.

- Čia visai ne pasaka, jeigu nepereisi visų trijų išbandymų - įstrigsi čia amžiams!

- Gerai, jau gerai, prigąsdinai. Kas ten per išbandymai?

- Godumas, išmintis ir ištvermė, - cyptelėjo žiurkė. - Gali išsirinkti, kur eisi pirma, bet būk atsargi, nes paskui kelio atgal nebebus, - žiurkei bekalbant priešais išdygo trejos durys su užrašais atitinkančiais išbandymus.

- Gerai, eisiu pirma į „ištvermę“. Kad paskui nepritrūktų jėgų, - greitai apsisprendė.

- Protingas pasirinkimas, - sušnibždėjo žiurkė, - Būk atsargi, tavęs ten lydėti negaliu.

Pravėrė duris ir iškarto atsirado aukštame kambaryje, kur ją pasitiko lieknos moters dvasia.

- Jeigu nori praeiti ištvermės išbandymą, turėsi išbūti ant šios pakylos penkias minutes. Nukrisi - žūsi, - suūbavo vaiduoklis.

Po tų žodžių moteris pradingo. Plotas, ant kurio stovėjo mergina, išliko, o visur aplinkui pasidarė praraja. Stovėti buvo nepatogu. Nieko nelaukusi raudonplaukė atsisėdo ant salelės ir ramiausiai išbuvo penkias minutes. Praraja išnyko ir ji akies mirksiu vėl atsirado prie žiurkės. „Ištvermės“ durys taip pat pranyko.

- Tau pavyko, - apsidžiaugė Izabelė.

- Tai, kad ten niekis buvo, - net pati nustebo, kad taip lengvai viskas pavyko.

- Nesakyk taip, dar nė vienas neperėjo šio išbandymo. Tu esi ištvermingesnė, nei galvojai...

- Na, jeigu jau sakai taip. O dabar į „išmintį“, - jau su užsidegimu tarė mergina ir pravėrusi duris išvydo keistą sutvėrimą.

Jis buvo panašus į didelį šunį su spygliais ant nugaros ir prie kaklo, tačiau labai švelnios veido išraiškos ir su akiniais.

- Ak, taip... Atėjai, - neįpratai švelniu balsu prakalbo padaras. - Patikrinsiu tavo protą.

Padaras su nagu smėlyje išbraižė keturis paprasčiausius sudėties ir atimties veiksmus. - Išspręsk ir būsi verta tikrojo išbandymo.

Uždaviniai pasirodė vienas juokas ir greitai surašiusi atsakymus pažvelgė į jį.

- Gerai... Labai gerai. O dabar paskutinis klausimas. Jeigu atsakysi į jį - galėsi eiti. Neatsakysi - pasiliksi visam laikui su manimi, kaip ir jie visi, - bakstelėjo į kaulų krūvą.

Raudonplaukė nurijo nerimo gniutulą ir laukė klausimo.

- Kas yra Marmūziluvių valdovė? - padaras paklausė ir pasitaisė akinius.

Mergina ne juokais supanikavo, nes net nežinojo kas tos Marmūziluvės.

- Gal galima kitą klausimą? - bandė išsisukti.

- Kas yra Marmūziluvių valdovė? - pakartojo.

- Nežinau, - iškėlė rankas į viršų akimirką tikėdamasi, kad jos atvirumas bus įvertintas.

- Teisingai. Neži ir Nau. Tu gerai padirbėjai, tai buvo suktas klausimas... - ir raudonplaukė vėl atsidūrė prie žiurkės, kuri išgyrė jos protą ir išmintį.

Izabelė kalbėjo taip įtikinamai, kad mergina iškart patikėjo savo genialumu.

- Paskutinis išbandymas - godumas. Būk labai atsargi, - perspėjo žiurkė.

- Man pavyks, - užtikrino raudonplaukė. - Su tokia ištverme ir tokiu protu esu nenugalima!

Pravėrusi duris atsirado aukso prikrautame kambaryje.

- Sveika, princese, - prisliūkino gražuolis elfas. - Aš tau duosiu tris saujas aukso už vieną bučinį.

- Ne, - nepasidavė mergina, juk čia godumo testas.

- Ne? Tuomet duosiu visą maišą.

- Oi, pala, o galima pirmą variantą?

- Ah, tu nori daugiau. Siūlau penkis maišus aukso ir deimantinį žiedą už vienintelį tavo bučinį.

- Ne tai norėjau pasakyti...

- Suprantu. Tu sakai, kad tai neįkainojama. Gerai imk viską, kas čia yra.

Elfas buvo tikras gražuolis ir, tiesą sakant, jis pats ją labiau viliojo, nei auksas.

- Ai, - numojo ranka ir pasistiebus pabučiavo.

Atmerkė akis ir pastebėjo, jog jau stovi prie Izabelės.

- Pirmą sykį matau, kaip kažkas įveikia visus išbandymus. Ir dar per tokį trumpą laiką! - ji liko sužavėta.

- Na, aš jau tokia esu, - šiepėsi raudonplaukė.

- Dabar tu jau gali iškeliauti, tik... - nuliūdo.

- Kas negerai?

- Aš liksiu čia viena įkalinta per amžius. Gal gali ir mane pasiimti?

- Žinoma! - užtikrino raudonplaukė.

- Tavo širdis labai gera... - žiurkės akys keistai blizgėjo. - Išsinešk mane joje. Paimk peilį... - žiūrėdama tiesiai raudonplaukei į akis sukinėjo galvą. - Ir padaryk man kišenėlę širdyje. Aš ten op, tik įšoksiu ir galėsim keliauti.

Raudonplaukė nemirksėdama išsitraukė iš už diržo peilį ir nusitaikė sau į širdį.

- Padaryk man kišenėlę širdyje. Aš ten op... - pakartojo blizgindama akutėmis.

Staiga viskas sudrebėjo ir raudonplaukė, atgavus sveiką nuovoką, nušveitė peilį tolyn. Apačioje ratais lakstė paprasta laukinė žiurkė. Vis dar negalėdama patikėti, jog vos nenusismeigė iš pykčio sutrėškė žiurkę. Atsidarė sunkios įėjimo durys. Išbėgusi į lauką pastebėjo šalimais primėtytų akmenų skeveldrų, apdegintą aplinką ir didžiuliais nagais išakėtą žemę prie pat įėjimo.

- Nejuokauk taip, - pasimetęs tarstelėjo drakonas vis dar rankose laikydamas akmenį.

- Kad raganos liežuviai tą karalių su savo žiurke! - nusikeikė raudonplaukė. - Dabar už tai skraidinsi mane visą dieną, Haku...

Nuotrauka iš Hostinger bibliotekos