Draugystė

2005 m.

Dabar matau, kad smarkiai perspausta su dramatizavimu. Kūrybinio rašymo pradžioje labai norisi parašyti kažką itin giliaus, itin jausmingo.

Draugystė

Aš mačiau tave. Tu klūpėjai prie griūvančios smėlio pilies. Tada dar nežinojau, kad mūsų likimai greitai susitiks. Klūpėjai prie pilies ir kažko daireisi, kol supratai, kad sugrįžai čia per vėlai. Visi jau išėjo. Pilis byra. Mane žavėjo, kaip karštligiškai bandei ją atstatyti. Taisei vieną pusę – griuvo kita. Tu šaukeisi pagalbos. Kaip miela. Deja žmonės tiesiog ėjo pro šalį stebėdamiesi, kodėl vargsti prie apleistos smėlio pilies.

„Palik pilį, ji jau seniai sugriuvusi, “ – sufleravau tau, bet nebuvai pasiruošęs to suprasti. Pykai ant visų ir šaukei: „Jie nesupranta“. Vėl sušukai, nors žinojai, kad niekas neateis. Jau per vėlu. Tavo balsas užkimo, bet nepasidavei, mane tai jaudino. Suskeldėjusiomis rankomis lipdei smėlio pilį, o ši vis byrėjo. Išsitiesei šalia ir ašarojančiomis akimis žiūrėjai į dangų. Iš nuovargio jau buvai pamiršęs ko čia atėjai. Su skausmu pažvelgei į pilį. Taip. Tu jau supratai. Šitos pilies niekada nesutaisysi, kadangi statei ją ne vienas. O kiti jau išėjo. Pavėlavai. Pagaliau išgirdai mano tylų šnabždėjimą: „Tu juk žinai... Tu jau žinojai pamatęs pirmą įtrūkimą pilies bokšte. Jį slėpei nuo kitų. O dabar vienas nebesutaisysi. Juk žinai, kad šita smėlio pilis mirusi. Smėlio pilys labai trapios. Palik ją. Jau viskas... Tu žinai.“

Kaip dabar prisimenu tą akimirką. Lėtai atsistojai už savęs palikdamas begriūvančią pilį ir išgirdai kaip pilis sugriūva iki galo. Kokia akimirka! Kiek aš skausmo mačiau tavo akyse, nes supratai, kad ji testovėjo palaikoma tavo tikėjimo. Į griuvėsius nė neatsigręžei, buvo per daug skaudu. Išėjai į nežinią. Aš jaučiau tuštumą tavo širdyje. Tada pirmą kartą nedrąsiai ištarei mano vardą, bet aš praleidau tai pro ausis.

Išdidžiai įžengei į kitą paplūdimį. Tavęs čia niekas nepažinojo, nežinojo tavo paslapties apie pilį. Aš kikenau, kuomet vaikščiojai ir apžiūrinėjai kitų smėlio pilis lyg būtum koks ekspertas. Kuo ilgiau vaikščiojai tuo liūdnesnis dareisi. Jautei, kad ta pilis paliko kažką tavyje. Paliko kažką tokio, kas tau neleidžia statyti naujos pilies. Tu tiesiog nebemokėjai. Kas kartą kai bandei pastatyti pilį tau gaudavosi maža smėlio palapinė. Ir kaip tu nekentei tų palapinių! Aš žinau. Kimiai šaukeisi manęs, bet aš neatsiliepiau, norėjau dar su tavimi čia pabūti. Galiausiai spjovęs į palapines vaikščiojai po paplūdimį lyg išbadėjęs vilkas stebėjai kaip kiti lengvai stato smėlio pilis. Tu jiems pavydėjai. Kaip tau nesisekė. Net visos tavo palapinės subyrėjo. Ne. Nesubyrėjo. Aš juk viską mačiau. Vieną naktį atbėgęs tu jas suspardei. Spardei su tokiu įkarščiu, kad mane net azartas paėmė. Sustojai. Aš įsiklausiau. Maldavai, kad aš pagaliau ateičiau. Bet taip juk butų buvę neįdomu, ar ne? Kita vertus širdyje vis dar troškai turėti smėlio pilį. Tau liko tik viltis, kad senoji pilis kada nors atleis ir galėsi pastatyti naują pilį. „Senoji geroji pilis,“ – išgirdau tave sakant. Nulaižiau tavo ašaras. Greitais žingsniais traukeisi ir iš šito paplūdimio su kiekvienu žingsniu vis garsiau mane šaukdamas.

Dabar pažiūrėk į save. Sėdi čia savo balkone ant atbrailos krašto, rūkai ir žiūri į kvailą mėnulį. Ironiškai šypteli, pamatęs, jog peleninėje vien tik tavo nuorūkos. Niekas nebeateina. Užvertęs galvą apatiškai žiūri į nakties dangų ir klausaisi mano pasakojimo apie tave. Puikiai žinau kas tau rūpi: „Ar vis tik nors vienas iš tavo buvusiųjų draugų nors kartą sėdėjo naktį savo balkone, rūkė ir galvojo apie tave? Ar tu buvai geras draugas?“ Tu puikiai supranti, kad nesugrįši pas juos. Tačiau mintis tave kamuoja. Tu nori sužinoti, ar buvo verta. Šitiek metų. Tu nori sužinoti ar buvai geras draugas, ar tavęs ilgisi. Dabar užtenka tik tiek. Sužinoti ar buvo verta stengtis. Klausyk, tu man patinki. Nežiūrėk taip kvailai. Jeigu aš esu mirtis dar nereiškia, kad tu man negali patikti. Nagi, nulipk nuo balkono krašto. Surūkykim po cigaretę ir aš tau pasakysiu paslaptį. Va taip, matai dabar čia bus ir mano nuorūka. Tau jau pradėjo sektis. Paslaptis? Ak, taip. Tos mažos palapinės, nenuvertink taip jų. Aš mačiau, kaip iš jų žmonės pastato gražiausias pilis. Duok joms antrą šansą. Aš aplankysiu tave vėliau.

- Palauk!

- Kas?

- Ar buvo verta?

- Taip. Buvo verta.

Nuotrauka iš Hostinger bibliotekos