Didžioji kova

2011 gruodis.

Tai buvo pirmoji ir po kol kas vienintelė mano parodija. Nors ir ne tiesioginė.

Kūrybingų puslapyje buvo fantasinė istorija, kurios veikėjai nepamatuojamais kiekiais gėrė ir vartojo narkotikus, o paskui lyg niekur nieko vyko į sunkiausias kovas.

Parodija ne tiesioginė, nes neatitiko nei vardai, nei veiksmas, nei laikotarpis. Tiesiog norėjau parodyti kaip kariai gali atrodyti po ilgo šventimo nakties.

Už tą kūrynį gavau pagyrimų ir labai didžiavausi.

Didžioji kova

Tolimame, įsivaizduojamame krašte buvo kelios kaimelio dydžio karalystės. Kaimeliai-karalystės vis kariavo dėl žemių, maisto atsargų ar šiaip iš idėjos. Galiausiai karai išsekino abiejų karalysčių žmones ir valdovai nusprendė pakeisti taktiką - į karą leisti ne visus vyrus, o po keturis atrinktus stipriausius karius. Taip ir išmušė mūsų keturių herojų valanda, kai karalius juos išrinko atstovauti savo kraštą.

Petras, Jonas, Kazys ir kitas Jonas susirinko troboje ir rimtai pašnekėję, suprato, kad nors ir būti išrinktiems yra didelė garbė, tai vis vien reiškia pražuvimą ar bent galūnių netekimą. Tad galbūt paskutinę savo dieną vyrai nusprendė rimtai atšvęsti miestelio smuklėje.

Šiek tiek įkaušę mūsų herojai pradėjo kirkinti padavėjas ir kitas netekėjusias mergiotes, užsukusias į smuklę. Ir tai sekėsi gan sėkmingai, juk paties karaliaus buvo palaiminti! Didėjant midaus kiekiui darėsi vis linksmiau, visi lankytojai jautė pareigą pavaišinti bokaliuku kitu būsimus kovotojus ir linkėjo didžiausios sėkmės. Paskutinį dalyką, ką mūsų herojai prisiminė, tai skaičiavimą kiek ir kam atiteks priešų lobio, jeigu jie laimės. O po tiek alkoholio visiems jau buvo aišku - laimės. Kita nakties dalis kažkaip išsitrynė iš atminties.

Paryčiais pasirodė karaliaus atsiųstas pasiuntinys. Smuklės šeimininko pagalba sumetė miegančius herojus bei jų ginklus į vežimą ir išdardėjo į mūšio vietą. Purtymasis vežime ne kaip veikė mūsų herojų skandžius, o rytinės saulės spinduliai galiausiai privertė pabusti, tik kitas Jonas vis dar knarkė apsidirbęs. Rodėsi niekas negali jo dabar pažadinti. Jei ne knarkimas, galvotum, kad nebegyvas. Kazys užsimetęs ant galvos kažkokį skudurą rankomis spaudė galvą ir bandė apsisaugoti nuo siaubingai garsaus dardėjimo. Jonas buvo keistai išsišiepęs, viskas jam dar sukosi ir vargšelis nesuprato, kad jau keliauja į mūšio vietą. O Petras, skaudančiomis nuo saulės akimis tik žvelgė į tolį, laukdamas, kol greičiau jie privažiuos mūšio vietą. Dabar jam norėjosi geriau mirti, nei daugiau kęsti tą vežimo siūbavimą.

Ilgai netrukus jie atvažiavo. Kitą Joną vežikui teko išversti, jis taip ir neprabudo, tik išleido kažkokį sunkiai suprantamą garsą krisdamas ant žolės. Kazys susirietė prie vežimo ir slėpdamasis nuo saulės visų maldavo tyliau kalbėti. Pasidėjęs lanką palei kojas, giežtai tarė, kad saugos kitų užnugarį ir nesitrauks iš šitos strateginės pozicijos. Jonas, pagaliau susigaudęs, kur esąs, drąsiai įsakė visiems nesijaudinti, nes jis priešais pasirūpins pats ir paėmęs iš kito Jono kardą (nes savo kirvių nebesugebėjo panešti) svirduliuodamas ir griuvinėdamas pasuko link fronto linijos. Petras labai nenorėjo draugo paleisti vieno į mūšį, tad apleidęs saugią poziciją „vežimo pavėsyje“, pasiremdamas didžiuliu kalaviju, kaip pagalbine lazda, atsistojo. Sunkiai žengęs keletą žingsnių, nusprendė pailsėti. Tvirtai įsmeigęs kalaviją į žemę, atsirėmė kakta į rankeną. Pastovėjo. Apsivėmė tiesai sau ant batų, čia pat ir atsisėdo. Tačiau sąžinė graužė, palikus draugą vieną mūšio lauke. Tuo pačiu būdu atsistojęs ir stebuklingai nepaslydęs ant savo skrandžio turinio atsargiai judėjo toliau. Nesukdamas galvos riktelėjo Kaziui, kad anas būtų pasiruošęs. O šis, nesijudindamas iš savo strateginės pozicijos, tik ištarė „ššš...“, pridėjęs pirštą prie lūpos. Kitas Jonas ir toliau kėlė bendražygių dvasią knarkdamas.

Nusikabarojęs iki fronto linijos Petras rado savo bendražygį nebegyvą ir keturis, gan pasimetusius priešus. Surezgęs kažkokį įžeidų sakinį, herojus užsimojo didžiuliu kalaviju, tačiau neišlaikęs geležies svorio parkrito ant nugaros. Keltis su durtine žaizda krūtinėje jam jau nebereikėjo. Prie kitų dviejų mūsų herojų priešai net nesistengė prieiti, jų lankininkas pasirūpino greita baigtimi. Kitos karalystės vyrai dar pastovėjo, tačiau taip ir nesulaukę tikrų priešininkų, parėjo namo.

Kažkas gražiai apdainavo, kaip karalystės didvyriai garbingame mūšyje padėjo galvas dėl savo tėvynės, kažkas pastatė jiems paminklą. Dar dabar kalbama apie Didžiąją Kovą tarp karalysčių. Istorija nutyli ne tik didvyrius.

Nuotrauka iš Hostinger bibliotekos